Sekdami tėvų papročius, susirenkame Kūčių vakarą prie bendro stalo, simbolizuojančio šeimos altorių. Ties juo atnaujiname tą vidinį ryšį, kuris sieja mus tarpusavyje ir su mūsų Dievu. Šį šventą vakarą, kai viešpatauja išorinė tyla, prabyla mūsų širdys, šaukiasi viena kitos, viena kitai atleidžia, viena kitai linki geriausių vilčių. Ir vargo pastogėj ir tremties namuos, kur šventų jausmų taip maža, vis dėlto pajunti kažką šventą, kažką paslaptingą.
Paslapčių vakaras
Šį vakarą susikryžiuoja ties mumis šviesa dviejų pasaulių – kosminio ir virškosminio. Saulė, praėjusi savo slenkstį, lyg atgimsta, diena iš dienos skleidžia daugiau šviesos, gimdo mumyse džiaugsmą, gyvybę, grožį. Didžioji Šviesa, didesnė už saulę – Dievas, praėjus laikų slenksčiui, išsiunčia lyg naują spindulį savo Sūnų, kuris gimsta žmogumi ir neša dvasinį persikeitimą, o su juo – ramybę, meilę, laimę.
Laikų pervartos visuomet atžymėtos persikeitimų paslaptimis. Gimimo slėpiniai lydi perėjimą iš nebūties į laikinę būtį, mirties slėpiniai – išsineriant iš laikinumo į amžinybę. Atgimimu, pilnu žavumo ir mistikos, paženklintas persilaužimas į pavasarį. Apmirimu, matomu, bet ir nesuvokiamu palydimas vasaros atsisveikinimas. Ir istorinių laikų lūžiai, kuriuos seka suirutės, revoliucijos, karai – neša gyvybę ar mirtį, naują dvasią ar seną.
Tokia laikų pervartos šventė yra ir Kūčios. Kosminė ir virškosminė šviesa apreiškia nūn savo pergalės paslaptis. Žmogaus viltims prasiveria nauji gyvybės paslapčių pasauliai. Penki žmogaus pojūčiai – tie kasdieniški ir tikroviški pojūčiai – jaučia daugiau ir giliau. Jie mato pasirodančias naujas žvaigždes, girdi giedant angelus, klauso gyvulių – šie kalba žmonių kalba, ragauja paprastą vandenį, o jis virtęs vynu, prisiliečia daiktų ir šie atveria ateities duris. Kūčios pasidaro paslapčių vakaras.
Vienkartinė puota
Prie bendro stalo susirenka šį vakarą žmonės, prie stalo, vienintėlio savo rūšim metuose. Šis stalas nėra iš kasdienybės, iš paprastumos. Ne kūnui pastiprinti, ne jį pradžiuginti jis skirtas. Paplotėlis, nerauginta duona, kviečiai, žuvis – tai valgiai iš pašvęstų puotų. Ir giesmės, kurios aidi prie to stalo, ir maldos, kuriomis pradedama ši puota, ir rimtis, kuri lydi dalyvius, – šį pobūvį apsupa šventumo skraiste.
Kūčių stalas mena puotą, vykusią kitados Mokytojo mirties išvakarėse ir palikusią persiesybinimą – vienintėlį istorijoje ir labiausiai paslaptingą. Toje puotoje paprasta kviečių duona virto paslapčių Duona, kuri maitino daugiau dvasią nei kūną. Ir per tris šimtmečius po to, būreliai žmonių rinkosi į nuošalius namus, į katakombas ir, sėdę už bendro stalo, laužė tą duoną dvasinės vienybės ženklan, vienybės tarpusavyje ir su jų Mokytoju.
Nūnai šių puotų niekur neberasi pasaulyje, tik pas mus ir artimuosius katalikiškus mūsų kaimynus. Kažkas perkėlė jas iš amžių glūdumos, iš krikščionybės lopšio į mūsų kraštus ir išlaikė per šimtmečius ligi mūsų dienų. Daug kas iš krikščioniškųjų Vakarų apgaili, kad jų kalėdinis vakaras, palyginus su mūsų, nebesusiriša su pirmine krikščionybe.
Mūsų Kūčios yra vienintelė iškilmė, sujungianti paskutinės vakarienės stalą ir Betliejaus ėdžias. Paplotėlis ir šienas yra tie du simboliai, kurie mena vieną ir antrą. Paplotėlis kalba apie Kūnu tapusią duoną, šienas – apie Kūnu tapusį Žodį. Tiedu Dievo persiesybinimo priminimai guli ant vieno Kūčių stalo, kaip gilioj krikščionybės senovėj ant vieno altoriaus gulėjo šalia vienas antro Ostija ir Evangelija – gyvoji Duona ir gyvasis Žodis.
Vienybės vakaras
Šitos dvi paslaptys – kalėdinė it velykinė – savo esme yra tos pačios. Tai, kas įvyko prakartėlėje, ir tai, kas vėliau paskutinės vakarienės salėje, yra tarsi tas pats šviesos spindulys, tik dviejose spektro spalvose. Išskirti jų, žiūrint visumos, negalima. Viena be antros butų jos nesuprantamos ir, sakytum, nepateisinamos. Kaip meteoro švystelėjimas būtų buvęs Dievažmogio atėjimas, jei Jis nebūtų įsikūnijęs kitais pavidalais. Tai, kas prasidėjo gimimu, turėjo būt atbaigta eucharistiniu persiesybinimu.
Sakėm jog Kūčios paslapčių vakaras, o nūnai matom – jos ir vienybės vakaras. Bent mūsų Kūčios sujungia dvi didžiausias mūsų religijos paslaptis – gimimą ir eucharistinį persiesybinimą. Jos sujungia į vieną ir žmonių širdis, nes ir žmonių vienybė yra didi paslaptis. Kažkas nepaprastai jautraus ir švento riša širdis. Kai pats nebežinai, kas ėmė ir pertempė tas plonąsias gijas, kurios tave sieja su broliais ir Dievu, tada ateina diena su šienu iš žemės ir su perkeista Duona iš dangaus.
Paplotėli, kuris iš mažystės lankai mūsų namus ir atveri širdis atlaidumui ir meilei, leisk nūnai laužyti tave, kaip savo širdies dalį, ir dalintis su likimo broliais.
Paplotėli, kuris šį vakar eisi per tūkstančius ir tūkstančius mano brolių rankų, visuos pasaulio kraštuos sudėtų ant Kūčių stalo, neaplenk ir mano artimųjų. Būk jiems mano stalo trupinėlis jų paguodai ir tvirtybei, nes aš ir jie esame viena.
Publikuojama iš lietuvių kunigo ir rašytojo Stasio Ylos knygos „Kūčios. Prasmė. Simboliai. Maldos“ (1975 m.).
