Gegužės 6-ąją Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje vyko renginys „Užaugau Lietuvoj, šalelėj mylimoj…“, skirtas Enografinių regionų metams paminėti. Renginį organizavo gimnazijos muzikos mokytoja ir dainų studijos „Vizija“ vadovė Inga Dvaržeckienė. Dalyvavo 3 a kl. (mokytoja Inga Šemetienė), 4 a kl. (mokytoja Genovaitė Kesminienė), 4 b kl. (mokytoja Aldona Kazragienė), 5 b kl. ( kl.vadovė Dalia Sakalauskienė) ir 7 a kl. (kl. vadovė Aldona Vitkevičienė).
Dainavo tarmiškai
Renginio pradžia buvo maloniai netikėta: I. Dvaržeckienė užtraukė žinomą lietuvių liaudies dainą „Užaugau Lietuvoj, šalelėj mylimoj…“. „Pasaulio vandenyne esame tik mažas lašelis, tačiau esame unikalūs būtent mažais ir nepakartojamais dalykais, o kokiais – tuoj pat parodysim“, – kalbėjo renginio sumanytoja.
Buvo pristatyti visi etnografiniai Lietuvos regionai: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Mažoji Lietuva ir Žemaitija. Kiekvienas regionas turi tik jam vienam būdingus papročius, tradicijas ir daug kitokių ypatumų. Pranešimus apie visus regionus paruošė ir pristatė 7 a kl. moksleiviai. Po kiekvieno pranešimo skambėjo to regiono dainos ir būtent to regiono tarme.
Didžiausias regionas
Aukštaitija – didžiausias mūsų šalies etnografinis regionas. Trumpą pranešimą apie šį kraštą perskaitė mokytoja G. Kesminienė: “„Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo margumu. Vienas seniausių aukštaičių valgių – ruginė duona, bulvės – antroji duona. Sėsdami prie stalo, aukštaičiai niekada nesakydavo „skanaus“, o sakydavo „skalsaus“. Tai reiškė – valgykim, bet nepersivalgykim.“
Su kitais Aukštaitijos regiono ypatumais žiūrovus supažindino Ernestas Baryševas ir Rokas Songaila. Aukštaitija užima rytinę ir šiaurės rytinę Lietuvos dalį. Šio regiono vardas pirmą kartą paminėtas 1323 m. spalio 2 d. Būtent Aukštaitijoje apie XI a. susiformavo Didžioji kunigaikštystė, būtent Aukštaitijoje gimė daug didikų ir kunigaikščių. Nuo seno šis kraštas garsėja unikaliomis dainomis – sutartinėmis. Pranešėjai akcentavo, kad iš šio krašto yra kilę daug žymių Lietuvos žmonių: Antanas Baranauskas, Mikalojus Daukša, Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti. Taip pat Aukštaitija kviečia aplankyti jos žymias vietas: Aukštaitijos nacionalinį parką, Ginučių piliakalnį, legendinį Stelmužės ąžuolą bei kitas.
Nuo Dzūkijos iki Žemaitijos
Dzūkija dar kitaip vadinama Dainava arba dainų kraštu. Šis regionas įsikūręs pietinėje Lietuvos dalyje. Apie Dzūkiją kalbėjo Agota Kličiūtė ir Kamilė Gumuliauskaitė. Moksleivių teigimu, iš šio krašto taip pat yra kilę daug žymių žmonių: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Veronika Povilionienė ir kiti.
Pranešimą apie Suvalkiją, arba Sūduvą, pristatė Tomas Kriščiūnas, Kornelija Liubšytė ir Akvilė Gumuliauskaitė. Pranešėjai priminė šio regiono istoriją, supažindino su iš jo kilusiais garsiais žmonėmis ir pakvietė aplankyti vieną žymiausių Suvalkijos vietovių – Palemono kalną.
Mažosios Lietuvos ypatybes nagrinėjo Gabija Eičinaitė, Dovydas Neliubšis, Saulius Butkus ir Juozapas Šarapnickas. Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva, susidarė XV a. Šio regiono paveldas unikalus ir savitas: architektūra, folkloras, pajūrio ir pamario žvejų papročiai bei verslas.
Apie Žemaitijos kraštą pranešimą ruošė Vidmantė Šakiniūtė, Karolina Kazragytė, Akvilė Vainutytė ir Deimena Baužytė, tačiau merginos susirgo ir pranešimą pristatė pirmieji pranešėjai: E. Baryševas ir R. Songaila. Šis regionas įsikūręs vakarų Lietuvoje. Pirmą kartą Žemaitija paminėta 1219 m. Ipatijaus metraštyje, o apie V a. baigėsi žemaičių genties formavimasis. XIX – XX a. susiformavo tarme ir gyvenamu plotu pagrįsta Žemaitijos samprata. Šis kraštas, skirtingai nuo kitų regionų, turi labai savitą istoriją ir kultūrą, o žemaičių tarmę kai kurie vietiniai gyventojai netgi laiko atskira kalba. Šia tarme buvo parašyta pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika. Taip pat šiame krašte klestėjo amatai: dailidės statė namus, gamino baldus, verpimo ratelius. Darbo turėjo ir klumpadirbiai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos. Populiari buvo puodininkystė. Lankytinos Žemaitijos regiono vietos: Oginskių dvaras, Žemaitijos nacionalinis parkas bei kitos.
Kaip niekur kitur pasaulyje
Tarp pranešimų skambėjusios dainos sukėlė daug ovacijų. 4 a kl. moksleivės Evelinos Martinkutės (mergaitė turi dzūkiško kraujo, nes jos senelė tikra dzūkė) kartu su I. Dvaržeckiene atliekama daina „Oi tu ožy didžiaragi“ sulaukė daug plojimų. Žiūrovus žavėjo ir vien vyriškas pasirodymas: berniukai, grodami įvairiais muzikos instrumentais ir smagiai trepsėdami, atliko dainą apie vyrus. I. Dvaržeckienė visada kupina neįprastų idėjų. Štai vienai dainai ji kaip vieną iš instrumentų pasirinko... akmenukus, kurių „caksėjimas“ sukėlė labai įdomų atgarsį ir daina nuvilnijo tiesiog įspūdingai. Pasak pačios renginio organizatorės, autentiškoms liaudies dainoms buvo pritaikyti šiuolaikiniai muzikos instrumentai, kas atrodė naujoviška ir šiuolaikiška, bet pati dainų autentika išliko. Renginį užbaigė jungtinis 4 a kl. ir 5 b kl. skudutininkų ansamblis bei šokis „Žemaitiškas malūnas“, kurio atlikėjai dar pasikvietė šokėjų iš salės ir scenoje jau sukosi didžiulis malūnas.
Pasibaigus renginiui, jo sumanytoja sakė, kad toli gražu dar ne viskas buvo parodyta. Dar liko idėjų bei sumanymų ir kitiems kartams. „Taigi didžiuokimės savo kraštu ir džiaukimės, kad užaugom Lietuvoj – šalelėj mylimoj... Ir tegul žydi vyšnios Suvalkijoj, tegul plaukioja laiveliai po marias, tegul dzūkų dainos aidi Nemunu, o žemaičiai būna patys tvirčiausi ir stipriausi. Tegul kaip niekur kitur pasaulyje skamba skudučiai ir sutartinės, tegul kaip niekur kitur pasaulyje širdį glosto tautinių kanklelių muzika. Tegul žemaičiai kaip niekur kitur pasaulyje valgo karštas bulves su kastiniu, o kituose etnografiniuose Lietuvos regionuose kaip niekur kitur pasaulyje gardžiai kvepia tradiciškai gaminamais valgiais“, – kalbėjo I. Dvaržeckienė.
Valerija KVEDARAITĖ
Nuotraukų autorė - Jūratė MARTINKIENĖ
