Nežinau, kada tai prasidėjo. Bet nuo tam tikro amžiaus paklaustas, ko labiausiai norėčiau, pradėjau atsakyti – tylos. Tylos paieška persmelkė visus kasdienius darbus ir tapo tikruoju siekiniu.
Rašydamas aš mėgstu tylą. Tylą, kurioje už lango dūzgia automobiliai, skriejantys Žirmūnų gatve. Tylą, kurioje retkarčiais suloja kažkurių kaimynų šuo. Tylą, kurioje burzgia šaldytuvas ar mano pilvas, kuriam ir vėl užmiršta duoti kažko daugiau nei rytinės kavos. Tylos paradoksas. Jos iliuzija ir troškimas, atsiveriantis net ir pašalinių garsų fone.
Jei tylą apibrėšime kaip garso nebuvimą, tai greitai suprasime, kad gyvename nuolatiniame triukšme. Triukšmas įgijęs daugybę konkrečių ir abstraktesnių formų. Garsai, kurie supa mane net ir įsivaizduojamos tylos akimirkomis. Vaizdų triukšmas, kai gilaus mąstymo procese mano akys laksto per kambaryje esančius atvirukus, etiketes, klaidžioja po telefono ekraną ar kompiuterio monitorių.
Informacinis triukšmas, kai užsukęs perskaityti tai, kas aktualu šiandien, aš pasimetu portaluose mane bombarduojančių naujienų gausoje. Komentarų ir reakcijų banga, užliejanti mane socialiniuose tinkluose, sujungianti mus, sėdinčius kavinėse, virtuvėse ar ant unitazo ir bandančius dalyvauti globaliajame pokalbyje, susiliejančiame į milžinišką socialinių tinklų rezginį.
Dabar atsargiai, nes aš su jumis pasidalinsiu labai pavojinga mintimi... Šiame pasaulyje nėra tylos. Tylos kaip garso, vaizdo ar informacijos nebuvimo. Jei save įsivaizduosime dekartiškai ir tarsime, kad esame išorės patirtis gaunantys ir jas nuolat apmąstantys individai, tai mus užgrius siaubingas suvokimas. Tai niekada nesibaigs.
Vienintelė tyla, ištinkanti tokį individą yra mirtis. Stebuklingas ilsėjimasis ramybėje. Amžinasis atilsis. Bet ar tik mirtis yra tikrasis tylos pavidalas? Ar galiu atrasti tylą pasaulyje, kuris, atrodo, darosi nuolat triukšmingesnis?
Grįžkime prie to, kad aš labai skubotai, sofistiškai leidau sau įterpti mintį, jog tyla yra tiesiog garso nebuvimas. Štai čia prasideda mūsų paieška.
Tyla turi daugybę formų. Šios tezės priėmimas paverčia mano anksčiau išsakytą apibrėžimą niekiniu. Mes galime kalbėti apie gamtos tylą. Paprasčiausią tylos formą, kuri gerai suprantama net ir kasdienybės žmogui. Tokios tylos paieška ir atradimas ištinka visus, nors trumpam pabėgančius į gamtą.
Tokia tyla prekiaujama kaimo turizmo sodybose, mažesniuose pajūrio kurortuose, netgi sovietiniame palikime – kolektyviniuose soduose, įkurtuose atokiau nuo miesto triukšmo. Prekyba tokia gamtos tyla ar tokios tylos paieška pareikalauja tiesiog išvažiuoti iš miesto ar kitos tankiau gyvenamos vietovės.
Šalia šios tylos formos kartai reikia nutildyti vaizdus ar informaciją. Tai daroma savanoriškai ar renginio organizatoriams pareikalavus išjungti telefoną arba poilsiaujant ten, kur nėra interneto. Triukšmo pasaulio paradoksas lemia net ir tai, kad anksčiau žmonės rinkdavosi ir mokėdavo daugiau pinigų už poilsį sodyboje su belaidžio interneto prieiga, o dabar vis labiau populiarėja vietos, kuriose tu negali prisijungti prie interneto. Prievarta atitrūksti nuo savo informacinės priklausomybės.
Tai paprasčiausios tylos formos, kurios ištinka dėl technologijų išjungimo ar savanoriško laikino apsiribojimo.
Filosofui įdomesnės kitos, ne taip lengvai valdomos tylos formos. Vaikystėje mus visus ištikusi gėdos tyla. Tyla, kai buvome pagauti meluojantys ar krečiantys išdaigą. Tyla bausmės akivaizdoje. Rūstaus tėvo veido ar sąžinės priekaištų akivaizdoje.
Hipokritiška tyla. Tyla tada, kada patys reikalaujame prabilti ir nebūti abejingi. Bet tylime, susidūrę su negerovėmis, kurias smerkėme ir stebėjome, kaip kiti gali su jomis susitaikyti.
Tyla nuolat kalbančio žmogaus. Pauzė televizijos ar radijo eteryje, prieš užliejant naujai žodžių bangai. Tyla, kuri ištinka kaip netikėtumas ir kuri traktuojama kaip tai, ką tuojau pat būtina užpildyti. Žiūrovas ar klausytojas neturi girdėti tylos. Tyla yra informacinių priemonių pragaištis. Tą tylą muzikos pasaulyje atvėrė legendinis amerikiečių kompozitorius Johnas Cage‘as, 4 minutes ir 33 sekundes sustabdęs garsų tėkmę.
Bučinio tyla. Tyla, kai nustoji galvoti apie save ir atsiveri kitybei. Komedinė tyla, kai pauzė parodo situacijos neįprastumą ir absurdiškumą. Tragedijos tyla, kai mūsų kasdienę tikrovę perveria netikėtas įvykis, primenantis žmogiškąjį trapumą ir bejėgiškumą.
Galiausiai, trys didžiosios filosofinės tylos.
Pirmoji – Sokrato tyla. Platonui priskiriamame dialoge „Kleitofanas“ Sokratas įsivelia į diskusiją su oligarchinės valstybės šalininku, Trasimacho ir Lisijaus bičiuliu Kleitofanu. Šiame dialoge Kleitofanas piktinasi Sokrato metodų nevaisingumu. Jis teigia, kad Sokratas reikalauja siekti teisingumo ir doros, tačiau nepasako, kas yra teisingumas ir kokiu būdu jį pasiekti.
Iš esmės tai yra kasdienybės žmogaus pasipiktinimas filosofijos nerezultatyvumu. Kleitofanas nesupranta, kad Sokratas bando žmonėms įskiepyti aistrą teisingumui ir dorybei. Jis trokšta, kad Sokratas jam pasakytų, kaip reikia elgtis, duotų jam moralaus gyvenimo instrukciją ir šis galėtų siekti galutinio tikslo.
Įspūdingiausias šiame dialoge yra galutinis Sokrato atsakas. Sokratas jo visiškai nesupratusiam Kleitofanui atsako tyla. Tai didžioji filosofo tyla, susidūrus su nesupratingumu ir nepagrįstais kaltinimais bei vulgariomis interpretacijomis.
Antroji tyla – Soreno Kierkegaardo tyla. Tikėjimo riterio tyla. „Kuo mano malda tapo dėmesingesnė ir sutelkta į vidų, tuo mažiau ir mažiau aš galėjau pasakyti. Galiausiai aš visiškai nutilau. Aš pradėjau klausyti – kas dar toliau pastūmėjo mane nuo kalbėjimo. Iš pradžių maniau, kad malda reiškė kalbėjimą. Vėliau supratau, kad ji reiškė klausymą, o ne tylėjimą. Štai kaip tai yra. Melstis – nereiškia klausytis savęs kalbančio. Malda reiškia nutilimą ir buvimą tylinčiam, laukimą, kol išgirsi Dievą“.
Ši transcendentali tyla artimiausia religinei laikysenai. Dabartyje religinis tylos konceptas dažnai painiojamas su minėtu iškeliavimu į mišką. Į vienuolynus vyksta tylos pramogautojai, kurie ten ieško paprasčiausios užuovėjos nuo garsinio, vaizdinio ar informacinio triukšmo, tačiau nesuvokia šių Kierkegaardo žodžių esmės.
Sokrato tyla yra filosofinė laikysena, netiesioginis atsakas tyla, o Kierkegaardo tyla yra laukimas. Į metafizinį subjektą besikreipiantis maldininkas nutyla, nes supranta, kad jo kalbėjimas ir savojo balso klausymasis niekada neprišauks atsako. Tai yra viltingoji tyla.
Ir trečioji didžioji tyla. Ludwigo Wittgensteino tyla. Filosofijos istorijoje įrašytas paskutinis Loginio filosofinio traktato sakinys: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“ Ši ištarmė sulaukė daugybės interpretacijų. Nuo mokslo kalbos apibrėžties, teiginio, kad tai, kas prasminga, gali būti pasakyta tik mokslo kalba. Iki mistinių ir metafizinių patirčių įtvirtinimo, pabrėžiant tylos svarbą jų akivaizdoje. Arba interpretacijų, kad „apie ką“ reiškia „nieką“. Tariama, jog Wittgensteinas taip paskutiniu sakiniu pabrėžė, kad kalbėjimas neturi aiškios ribos, kalbos formos ir jos turinio problema yra paradoksali, neturinti galutinio sprendinio.
Tyla reikalauja platesnio apkalbėjimo. Tai neišsenkanti tema. Jos aktualumą man pabrėžia neišreikštas tylos troškimas, kankinantis mus, sėdinčius biure, autobuse ar ant suolelio parke. Mes turime tylos paklausą, pasiūlą ir tylos rinką, kuri pradeda mums siūlyti tylą kaip madingą prekę, kaip poilsio galimybę.
Tai rodo, kad tylos klausimas darosi vis aktualesnis. Kad tyla įgauna vis naujų pavidalų ir naujai atsiveria apmąstymo ir atradimo galimybėms. Palieku jus su šia galimybe.
Ir draugiškai nutylu.
