Štai pasaulį išvydo trečioji Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga – bendratis. Laikydamas ją rankose pirmą kartą nekantrauju ir jaučiu smalsumą. Ką reiškia toks neeilinis knygos dizainas? Kodėl sukeisti viršeliai? Kodėl tušti puslapiai? Ar tik taip nenorėta pastorinti gležnutės knygelės? Ar visas konceptualus knygos apipavidalinimas turi reikšmę ir yra pagrįstas? Ką reiškia eilėraštis ant viršelio ir ar eilutės „[...] ir tada supratau, kad laikas / šitam atminties kambary išgriauti nešančią sieną“ sufleruoja naujos eros pradžią Nastaravičiaus poetikai? Visa tai ir yra, ką norėčiau apsvarstyti.
Atsivertus knygą jau iš pirmųjų puslapių galima atpažinti autoriaus braižą. Kiekvienas tekstas turi aiškų siužetą ir, kaip sufleruoja paantraštė, jungiasi į vieną bendrą naratyvą. Taip pat knygoje rasime keletą tranzitinių įvaizdžių iš ankstesnių poeto darbų (pavyzdžiui, „vienakė katė“ arba tokie personažai kaip Valasatas). Subjektas iš pirmo žvilgsnio atrodo esąs labai arti autoriaus, bet apie autobiografiškumą kol kas kalbėti nevalia.
Pagrindinė knygos tema – tėvystė. Du tušti puslapiai knygos viduje dalija šią temą pusiau. Pirmoje dalyje aiškesnis subjekto santykis su tėvu, savo ruožtu antroji – nukreipta į sūnų. Abi šias dalis sujungia atminties imperatyvas. Tačiau kelionė laiku šioje knygoje, regis, nėra vien tik bandymas susigrąžinti prarastą laiką. Veikiau tai – pastanga užčiuopti to „vieno eilėraščio“ pėdsakus. Tai galime matyti jau pirmame knygos tekste: „ar atsimeni jį? ar atsimeni savo tėvą? / stovėdamas anapus stadiono galvojau – / apie tai parašyti eilėraštį / tik kol kas nežinau / apie ką“ (p. 3). Vienaip ar kitaip šis menamas eilėraštis knygoje pasirodo dar ne vieną kartą – „ar žinai, kad tavo motinai dovanojau „Šilelį“? / didelį, spalvotą – būtinai apie tai parašyk / bent vieną eilėraštį / kur manęs nebūtų“ (p. 11). Pastarajame tekste tėvo netektis įvyksta dviem būdais. Pirmoji gali būti susijusi su laiku ir praeinamumu, bet įdomu ir tai, kad pats eilėraštis tampa netekties ženklu. Tai koreliuoja su „Šilelio“ leitmotyvu, nusidriekiančiu per visą knygą. „Šilelis“, kaip ir eilėraštis, yra vien iš atmintį fiksuojančių, bet ir ją pakeičiančių bei ištrinančių medijų.
Šią mintį gerai iliustruoja eilėraštis apie „Santą Barbarą“. Čia autorius šuoliuoja per kelis momentinius lygmenis. Eilėraštis prasideda eilutėmis: „prarasti atmintį mes išmokome žiūrėdami / „Santa Barbarą“, nes vos tik kokia peripetija – / Kepvelai nieko nebeprisimena“ (p. 19). Tekstas sugretina subjekto šeimos narius ir serialo personažus. Tai dėlto perša mintį apie atminties fiktyvumą. Netekti atminties čia ir reiškia priartėti prie personažo: „o kad man tokį vyrą kaip Kruzas, na ir kvailys / tas Sisi, Santaną iškeitęs į Sofiją, sakykit, ką norit / bet aš panašus į Iden – jei ne iš veido, tai bent iš plaukų“ (p. 19). Dar vienas aktualus šio teksto aspektas, kad subjektas, kurį galima vadinti ir poetu, čia tampa pačios transliacijos įrankiu: „prie spalvoto „Šilelio“ iškėlęs laikau anteną / kreipiu ją į miesto pusę, gaudau signalą – / dabar jau gerai, taip ir stovėk“ (p. 19). Iš pirmo žvilgsnio labai komiška situacija kartu yra ir metafora. Poetas kaip tas, kuris sukuria sąlygas įsitraukti į serialą, iš kurio, beje, taip ir negrįžtama: „palikę televizorius, mūsų tėvai sugrįždavo į laukus / riaumodavo, kupini įkvėpimo, ant traktorių, kaltino / veidmainystėmis, neištikimybe, o mūsų motinos / melždamos karves atverdavo širdis Kruzui ir Meisonui – / tas tai šlykštus, baisesnis už tėvą, kaip gerai / kad jo neprisimenu“ (p. 19). Personažai tarsi atitolsta nuo fiktyvaus serialo pasaulio, tačiau imitacija vyksta ir toliau. Galiausiai grįžtama prie tėvo įvaizdžio. Paskutinė eilutė sujaukia visas galimybes atsekti, kurioje iš tikrovių personažai slapstosi. Užmarštis įvyksta keliais lygmenimis. Tėvas pavaldus užmaršties dėsniui taip pat, kaip ir visi kiti eilėraščio veikėjai.
Knygoje svarbi gyvybės ir mirties opozicija. Neretai ši priešprieša gretinama su kūrybos procesu. Tarkime, paskutiniajame pirmosios dalies eilėraštyje subjektas vėl mini eilėraštį, kurį tikisi parašyti: „tame eilėraštyje būsiu viską užmiršęs: kiemo draugai / nebeišlįs į lauką, tėvas seniai užkritęs / už atminties stadiono vartų, dingęs iš lūkesčių horizonto“ (p. 33). Šios eilutės kuria tam tikrą naujos pradžios, atsinaujinimo nuojautą. Tačiau ji staiga pertraukiama: „kad tapsime tėvais, sužinojau likus dienai / iki tėvo mirties“ (p. 33). Pasirodo laiko cikliškumo motyvas. Poetas, siekiantis atsinaujinimo, vis dėlto yra įkalintas atminties narvelyje. Ir būtis čia nugali visus lūkesčius ar iliuzijas. Ne iš visko įmanoma išsivaduoti, palikti užmarščiai. Tai taikliai pastebi ir Sigitas Parulskis knygos anotacijoje.
Kalbant apie cikliškumą ir atsikartojimą, pirmąją ir antrąją knygos dalis jungia tankus leitmotyvų tinklelis. Todėl skaitytojui aišku, kad tai tos pačios istorijos fragmentai. Kai kurie motyvai įgauna kone metafizines reikšmes. Tarkime, žemės arba grumsto įvaizdis, pasirodantis pirmojoje dalyje. Subjektas pasakoja apie nepavykusį tėvo bandymą įdėti į krepšį: „kruvina galva įsiutęs stveriantis grumstą / sviedžiantis jį virš lentos / dar aukščiau / taip ir mokiausi stebėdamas tėvo žemę / tolstančią nebeįžiūrimą / nesuprasdamas į ką ji atsitrenkia nematydamas / kaip sutrupa bet tikėdamas / žemė atgal nebegrįš“ (p. 25). Matome, kaip žemės grumstas pasakojime atlieka kelias funkcijas: reprezentuoja tėvo įniršį kaip gyvybės ženklą, bet iškart sudaro opoziciją su grumsto metimu į karsto duobę. Šis epizodas paruošia dirvą ir tolesniam pasakojimo junglumui. Antrojoje knygos dalyje yra panaši scena. Subjektas kreipiasi į sūnų: „kodėl mirusių žmonių neįmanoma / atmirinti, kodėl juos laidojam žemėje, o ne danguj / stiebkis, kabinkis nagais tarsi žodžiais / į trupantį grumstą dangaus, krintantį žemėn“ (p. 42). Šie įvaizdžiai atsineša krūvį iš pirmosios dalies, taip tapdami dar paveikesni. Tokių motyvų knygoje apstu – jau minėtas „Šilelis“, „Santa Barbara“, viešbutis, stadionas ir t. t.
Perskaitęs knygą kelis kartus vis dar galvoju, tai kuris čia tas „vienas eilėraštis“, kurio istoriją ką tik skaičiau. Tikriausiai įmanoma interpretuoti, kad tas kur ant viršelio. Jį tarsi užpildo visas knygos turinys. Stilistiškai jis panašus į visą likusią knygą, bet gal tai rodo, jog ši istorija – neišsipildžiusio lūkesčio istorija. Juolab kad pačiam knygos tekste yra užuominų apie susitaikymą su savuoju braižu: „čia ir yra mano įtampa – / kartais aukšta, kartais vidutinė / arba atminties laidas, arba – nieko“ (p. 50). Taip pat bandymas išgriauti sieną pasirodo kaip donkichotiška pastanga. Palikti atminties kambario vis dėlto neįmanoma. O siena, kuri tarsi yra riba tarp atminties ir vaizduotės, tarp tikrovės ir fikcijos, irgi yra tik šios istorijos vaisius: „dulkėjo / neuždengti pelenai, semiu juos dabar ir barstau / šitoj amžinoj bendraty ant nesančios sienos griuvėsių“.
Kalbant apie knygos autobiografiškumą, kurio atvirų manifestacijų poezijoje dažniausiai nemėgstu, manau, kad tai yra šalutinis klausimas. Visiškai nesvarbu, koks yra referencijos lygis tikrovės atžvilgiu. Pats pasakotojas užsimena apie įtrūkį tarp pasakojimo ir tikrovės, tarp rašto ir kalbos: „rašau šiuos žodžius / kurie kada nors labiau už mane / ir bus manimi“ (p. 60). Knyga visų pirma pritrenkia konceptualumu, kuris itin konkrečiai istorijai suteikia universalumo matmenį. Tai – ne tik romantiškas mirties ar būties trapumo išgyvenimas, bet kartu ir laiko refleksija, žvilgsnis į praeitį, kurios nebėra, ir į ateitį, kuri vienaip ar kitaip griauna lūkesčius. O dabartis? Dabartis, matyt, ir yra šis negalėjimas nieko pakeisti, amžina bendratis ir tiek.
Knygos pozicijas šiandienos literatūros lauke, manau, gerai įvertino Giedrė Kazlauskaitė. Yra aišku, kokiai mokyklai priklauso Mindaugas Nastaravičius, tačiau su šia knyga išryškėja ir jo autentiškas braižas. Jo poetika labiau buitiška nei Sigito Parulskio egzistencializmas ir tikrai ne tokia pakylėta kaip Aido Marčėno. Knygoje, žinoma, yra keletas gerai padėvėtų poetizmų, bet jie tikrai nesugadina puikios kompozicijos. Kūrinys rišlus ir hermetiškas. Rekomenduoju.
