Socialiniuose tinkluose, televizijos ir kino ekranuose neretai matomos pozityvios motinystės akimirkos. Tačiau už viso to slepiasi realybė, kuri vis dar mūsų visuomenėje yra pridengta. „Nors finansiškai ir buityje mes gyvename patogiai, bet emociškai šiais laikais būti mama nėra paprasta“, – sako psichologė Sigita Valevičienė.
Socialiniai tinklai pagražina realybę
Psichologė Sigita Valevičienė sako, kad motinystė viešojoje erdvėje visuomenei yra pristatoma kitokia, nei ji yra realybėje, ir dėl to ypač kenčia šiuolaikinės moterys.
„Dar Froidas iškėlė mintį, kad viskas, kas nutinka vaikystėje, turi įtakos visam žmogaus gyvenimui. Iš to kilo įsivaizdavimas, kad jeigu mes padarysime viską teisingai, tai turėsime vaiką, kuris bus kūrybingas, džiaugsmingas ir pan. Taigi mama tapo objektu, kuris turi padaryti vaiką laimingą ir sėkmingą“, – portalui LRT.lt kalbėjo S. Valevičienė.
Pasak jos, ši idėja ypač išplito esant dideliems informacijos srautams. Psichologės tikinimu, iš tiesų motinystė kiekvienai moteriai yra labai gilus išgyvenimas, iš esmės viską jos gyvenime apverčiantis procesas. S. Valevičienės manymu, prie idealios mamos įvaizdžio kūrimo prisideda ir finansinis klausimas.
„Tėvai savo vaikams išleidžia labai daug pinigų. Būtent dėl šios priežasties vaikų rinka yra labai paklausi. Nuolat siūloma visokiausių dalykų, kurie padėtų „patobulinti“ vaikystę. Turiu galvoje įvairius seminarus, knygas ir pan. Mes natūraliai norime savo vaikams geriausio ir pasimetame visoje toje gausoje ir nuolat jaučiame kaltę, kad nepakankamai padarėme“, – tikino psichologė.
Motinystę, anot jos, ypač veikia socialiniai tinklai, kur labai daug idealios motinystės apraiškų. Apgaulingą vaizdą gali sukelti gražios nuotraukos, kur mama kūrybingai leidžia laiką su vaiku, ar parašymai, kaip ramiai miegojo visą naktį ir pan.
„Jeigu mama turi kiek mažesnę savivertę, tai ji norės parodyti sau ir pasauliui, kad ji nuostabi mama. Ji labai dažnai į socialinius tinklus kels gražias nuotraukas ir pasakos mielas istorijas. O visą „virtuvę“ paslėps. Yra moterų, kurios į mane kreipiasi po 2–3 metų ir sako: „Visi galvojo, kad buvau tobula mama, o iš tikrųjų verkiau visas naktis”, – kalbėjo S. Valevičienė.
Tačiau, anot jos, labai dažnu atveju virtualus pasaulis lieka vieninteliu kanalu, iš kur moteris gauna informaciją.
„Kai moteris tampa mama, jai natūraliai labai norisi turėti ryšį su kitomis mamomis. Visose kultūrose moterys visada būdavo tarp moterų. Tačiau dabar esame individualistai, pasinėrę į savo šeimas, užsidarę ir nelabai žinome, kas vyksta, kai gimsta vaikas. Tačiau psichika nori susivokti ir dėl to patikime, kad virtualus pasaulis yra tikro pasaulio atspindys“, – sakė psichologė.
Tačiau S. Valevičienė pastebėjo ir teigiamų pokyčių bei pasidžiaugė, kad prieš 1–1,5 metų prasidėjo laikas, kai atveriamas motinystės šešėlis ir kalbama apie jos realybę. Psichologė pozityviai vertina ir tai, kad motinystės temą į viešumą kelia žinomos Lietuvos moterys, nes tai padrąsina ir kitas kalbėti šia tema.
„Anksčiau iš besilaukiančių mamų klausimų apie laikotarpį po gimdymo visai neišgirsdavau. Dabar situacija yra pasikeitusi ir dauguma moterų nori kalbėti apie tai, kas bus po gimdymo, nes mato draugių pavyzdžius, paskaito apie kitokią motinystės pusę. Todėl ir kyla tokie klausimai. Tai yra labai gerai“, – akcentavo psichologė.
Motinų atžvilgiu – mažai laisvės
Teigiamų poslinkių kalbant apie motinystės problemas pastebima ir kinematografijos srityje. Per festivalį „Kino pavasaris“ Vengrijos režisierės Zsófia Szilágyi parodyta drama „Viena diena“ atskleidė, kad egzistuoja net tik gražioji medalio pusė. Filmo kūrėja apgailestauja, kad klausimai susiję su motinyste keliami vangiai, o tai toli graži nėra savaime suprantama ir aiški tema.
Vilniuje viešėjusi režisierė sakė, kad imtis motinystės temos paskatino suvokimas, kokia sudėtinga užduotis yra pati motinystė. Anot jos, visuomenėje yra nusistovėjusios labai griežtos normos ir požiūris, todėl visi tarsi labai gerai žino, kas yra normalu, o kas – nėra.
„Aš norėjau viską parodyti ne taip, kaip įsivaizduoja visuomenė, o iš kitos pusės – iš vidaus“, – pabrėžė Zsófia Szilágyi.
Ji tikino, kad, jei būtų pasirinkusi kurti dokumentinį kiną, jos herojė motina būtų užversta patarimais ir jai būtų keliami nepagrįsti lūkesčiai.
„Iš tiesų žmonės yra linkę dalinti patarimus į kairę ir į dešinę, ir turi labai aiškią nuomonę, kaip reikia auklėti vaikus. Visa tai kyla iš to, kad egzistuoja labai griežtos vaikų auklėjimo normos. Tačiau niekas nepastebi, kad jos maždaug kas 20 metų kardinaliai keičiasi. Pavyzdžiui, ar reikia vaiką žindyti, ar ne, kiek ilgai tą daryti. Labai gaila, kad net tarp motinų yra smerkimo ir neigiamo vertinimo viena kitos atžvilgiu, nes visi labai tiksliai žino, kaip reikia daryti. Motinų atžvilgiu yra labai mažai laisvės”, – kalbėjo viešnia iš Vengrijos.
Laikas nuimti paslapties „šydą“
Tinklalaidės apie šiuolaikinę tėvystę „Ryšys“ bendraautorė Miglė Mekšrūnaitė tikina, kad nėra vieno atsakymo, kodėl iki šiol kalbėti apie motinystės sunkumus yra tarsi tabu.
„Tai lemia ir reprezentacijos trūkumas, ir kalbinės tradicijos nebuvimas, ir moterų problemų nuvertinimas politiniame lygmenyje. Motinystės romantizavimas taip pat yra vienas iš būdų nekalbėti apie motinystę ir jos patirtis“, – portalui LRT.lt sakė Miglė Mekšrūnaitė.
Jos pastebėjimu, kino industrija šiuo metu sprendžia problemą, kaip padaryti, kad moterų vaizdavimas kine būtų įvairesnis ir kad jis būtų iš pačių moterų perspektyvos.
„Filmų, gvildenančių motinystės specifiką, yra vis dar nedaug. Galime juos suskaičiuoti ant rankų pirštų. Šiuo metu jaučiame, kad jų atsiranda vis daugiau ir jie yra rodomi didžiuosiuose ekranuose. O tai yra požymis, kad situacija keičiasi, todėl galime švęsti nors ir nedidelę, bet pergalę“, – kalbėjo M. Mekšrūnaitė.
Anot jos, kai susilaukiama vaikų, galvoje būna tarsi tuštuma, tačiau filmuose ar tekstuose tokios motinystės patirties, kuri patiriama tikrame gyvenime, nerandama.
„Tai problema, bet tuo pačiu ir galimybė – įtvirtinti kalbinę ir vaizdinę tradiciją, padedančią suprasti rūpinimosi vaikais kasdienybę. Norisi bent ateities kartų tėvų nepalikti nežinioje ir nustebime, bet tai taip pat ir platesnis moterų judėjimo klausimas“, – pabrėžė M. Mekšrūnaitė.
Ji pastebėjo teigiamą pokytį socialiniuose tinkluose, kur maždaug apie 2012 metus atsirado tendencija atvirai kalbėti apie motinystę ir dalintis savo patirtimi internete.
„Tai mes darėme ir Lietuvoje: kūrėme tinklaraštininkių bendruomenę, kuri norėjo keisti primetamą ir dominuojantį motinystės įvaizdį, kalbėti apie tokios patirties ambivalentiškumą ir intensyvumą. Siekėme „nuimti“ motinystę gaubiantį paslapties ir romantikos „šydą“, kalbėti apie visus šiuolaikinės motinystės ir tėvystės aspektus“, – akcentavo tinklalaidės „Ryšys“ bendraautorė.
Lrt.lt
