Dienoraščio rašymas yra viena nykstančių veiklų, kuri mus moko vienatvės meno – susitelkti į save. Ir nors dabar populiarūs vieši dienoraščiai (tinklaraščiai), tačiau jie yra kiek kitokios prigimties nei dienoraščiai, rašomi tik sau. Viešų dienoraščių pagrindinė prielaida – iš anksto suvokiamas santykis su išore ir su savo auditorija, todėl ir lūkesčiai rašant pasikeičia. Tokie dienoraščiai yra rašomi tam, kad būtų skaitomi, suvokiami, į juos būtų reaguojama.
Daugelis menininkų, rašytojų, dailininkų dienoraštį rašydavo nuolat. Pavyzdžiui, amerikiečių žurnalistės ir rašytojos Joan Didion knygoje „Magiškojo mąstymo metai“ (angl. The Year of Magical Thinking), pasakojančioje apie vyro netektį, ji atseka įvykius iš dienoraščių (angl. journals), kuriuose visą laiką fiksuodavo paprasčiausias gyvenimo detales. Pavyzdžiui, ką jie kartu su vyru valgė, kokios muzikos klausėsi, kokį vyną gėrė, kokias knygas skaitė, likus vos kelioms dienoms iki mirties. Ir nors dienoraščiuose užfiksuotos paprastos kasdienybės detalės, iš jų galima rekonstruoti didžiąją dalį gyvenimo bei suvokti, kaip užpildomas kasdienybės laikas.
Kodėl įvairūs menininkai apskritai rašo dienoraščius? Ką juose fiksuoja? Ką patartų rašantiesiems?
Jau minėtoji amerikiečių žurnalistė ir rašytoja Joan Didion rašė tam, kad gyventų ir suprastų, apie ką, kaip ir kodėl rašo. Savo mintimis ji dalinosi viename iš ankstyvųjų esė „Apie dienoraščio rašymą“. Esė buvo išspausdinta 1968 m. knygoje „Gūrinant Betliejaus link“ (angl. Slouching Towards Bethlehem):
„Kodėl aš užsirašau dalykus? Tam, kad prisiminčiau, žinoma. Bet kas buvo tai, ką tiksliai norėjau atsiminti? Kiek to iš tiesų įvyko? Ar apskritai vyko? Kodėl apskritai rašome dienoraščius? Labai lengva save apgauti dėl visų priežasčių. Postūmis užsirašinėti dalykus yra keistai įtraukiantis ir nepaaiškinamas tiems, kurie tokio postūmio neturi. Naudingas jis tik kartais ir tik tokiu būdu, kai bet koks neįveikiamas postūmis stengiasi save pateisinti. Atrodytų, kad ši manija lyg ir prasideda, o lyg ir ne – lopšyje. Nors nuolat jaučiausi priversta užsirašyti dalykus nuo tada, kai buvau penkerių, abejoju, kad mano dukra kada nors turės [šią maniją]. Ji – palaimintas ir atviras vaikas, nuolat besidžiaugiantis gyvenimu tokiu, kaip jis pats save pateikia jai ir nebijantis eiti miegoti ir vėliau pabusti. Tie, kurie rašo dienoraščius, yra tiesiog visiškai kitokia rūšis – vieniši ir atsparūs, nuolat permąstantys pasaulį, nerimastingi opozicionieriai, vaikai, nuo pat gimimo kamuojami prarasties nuojautos.“
Joan Didion taip pat supranta terapinę dienoraščio galią – sudėtingais laikotarpiais jis primena apie tai, ką reiškia gyventi tada, kai viskas aplink buvo skaidriau ir šviesiau:
„Prisiminti, ką reiškė būti manimi. Šitai yra pagrindinis [dienoraščio rašymo] tikslas.“
Panašią dienoraščio funkciją įvardija vienas įtakingiausių ir svarbiausių XX-ojo amžiaus rašytojų, austras Franzas Kafka:
„Dienoraštyje galima atrasti įrodymų apie tai, kad situacijos, kurios dabartiniu laiku atrodo visiškai nepakeliamos, buvo išgyventos, apžiūrėtos ir aprašytos įvairiomis įžvalgomis – dešinioji ranka judėjo lygiai taip pat, kaip ir juda dabar.“
Prancūzų kilmės kolumbiečių rašytoja Anaïs Nin pati parašė daugybę dienoraščių tomų (16) ir iki pat mirties neatsisakė šio įpročio. Dažniausiai dienoraščiuose ji kalbėdavo apie meilę, džiaugsmą, gyvenimo prasmę, ieškodavo paaiškinimų, kodėl emocinė savijauta svarbi kūrybingumui. 1946 m. Dortmuto universitete Anaïs pasakojo apie tai, kodėl jai svarbu rašyti dienoraštį. Ji taip pat tęsia dienoraščio, kaip retrospektyviai sugrąžinančio į geresnes būsenas temą:
„Rašydama dienoraštį supratau, kaip apčiuopti gyvas akimirkas. Dienoraščio rašymas padėjo man suvokti pagrindinius taškus, kurie yra esmingi rašymo gyvasčiai. Kai kalbu apie asmenišką dienoraščio ir paprasto rašymo ryšį, svarbą, nesistengiu pritaikyti šios patirties visiems, tiesiog noriu parodyti, kaip šio įpročio vaisiai gali būti „perkelti“ į kitas rašymo formas. Svarbiausi iš jų – natūralumas ir spontaniškumas. Šie dalykai išsiskleidė, kaip pastebėjau, iš mano laisvės pasirinkti: dienoraštyje rašiau tik apie tuos dalykus, kurie man iš tiesų rūpi, apie jausmus, kurie tuo metu buvo stipriausi. Supratau, kad ši aistra ir entuziazmas sukūrė gyvumą, kuris dažniausiai dingsta formaliuose darbuose. Improvizacija, laisva idėjų asociacija, paklusimas nuotaikai, impulsyvumas, atkeliaujantis iš begalybės vaizdinių, portretų, aprašymų, impresionistinių eskizų, simfoninių eksperimentų – į juos galiu panardinti save, kai tik noriu rasti naujo turinio rašymui.“
Britų rašytoja Virginia Woolf mąstė apie dienoraščio rašymą kaip apie tokį, kuris leidžia mums pasiekti pačias giliausias mąstymo kerteles, išvengti savęs stabdymo ir cenzūravimo. Dienoraščio rašymas Virginiai Woolf funkcionavo kaip patirtis, kurios metu ji galėjo atsikratyti „formalaus“ rašymo išprovokuotos savicenzūros.
„Rašymas tik savo akiai – tikrai geras užsiėmimas. Atlaisvina raiščius. Nekreipi dėmesio į klaidas ir suklupimus. […] Taip pat pažymiu, kad dienoraščio rašymas nėra laikomas tikru rašymu: ką tik dar kartą perskaičiau metų dienoraštį ir buvau sukrėsta to, kaip jis atsitiktiniais sparčiais šuoliais supasi, kartkartėmis tikrai visiškai nepriimtinai mėšlungiškai krūpčioja ant akmenuoto grindinio. Tačiau vis tiek, jei nebūčiau rašiusi greičiau, nei pati greičiausia rašomoji mašinėlė gali pakelti, jei tik būčiau sustojusi ir pradėjusi regzti mintį, nebūčiau apskritai rašiusi. Šio metodo gerumas yra tas, kad jis atsitiktinai sušluoja keletą paklydėlių minčių, kurias, jei nuolat galvočiau, būčiau atmetusi. Tos paklydėlės mintys yra šiukšlyno deimantai.“
Virginia Woolf pažymi, kad dienoraščio rašymas jungia mūsų dabarties, praeities ir ateities savastis. Tuo metu, kai rašė šias eilutes, Virginiai buvo 48-eri:
„Nepaisydama visų šių virpulių, manau, turėčiau ir toliau rašyti dienoraštį. Galvojau, kad jau sudėliojau dienoraščiui tinkamą stilių – tokį stilių, kuris tiko po arbatos, patogiai šviesiai valandai. Tačiau pasirodo, kad stilius, kurį pasiekiau, nebėra toks lankstus. Nesvarbu. Žaviuosi senąja Virginia, kuri užsideda savo skaitymo akinius 1920 m. kovą ir neabejodama siūlo man tęsti. Sveikinuosi su jumis, mano mielieji vaiduokliai! Mąstau, kad 50 metų nėra jau toks didis amžius. Kelios geros knygos dar gali būti parašytos; dar liko šiek tiek plytų ir vienai puikiai [knygai].“
Būsimas Nobelio premijos laureatas, rašytojas Gide, būdamas vos 21-erių, galvojo apie dienoraščio rašymo prasmę. Vėliau iki pat mirties, 60 metų, rašytojas toliau rašė dienoraštį. Tai buvo vienas iš jo kasdienių įpročių. Pačioje dienoraščio pradžioje jis prasitaria:
„Kai tik galiu į šį dienoraštį rašyti tikrai nuoširdžias mintis, turiu imtis užduoties išnarplioti visus siūlus mano užsikišusioje smegeninėje, sudrumsti visas dulkes. Laukiu daugelio tuščių, plačių išgijimo valandų, per kurias mano nuolat prabudinamas smalsumas ilsėsis ir aš turėsiu rūpintis tik tuo, kaip vėl iš naujo atrasti save.“
Po metų André Gide'as toliau mąsto apie dienoraščio rašymą:
„Dienoraštis naudingas per įvairias sąmoningas, intencionalias ir skausmingas dvasines pervartas. Tada nori geriau suprasti, kokioje vietoje esi. Intymus, asmeninis dienoraštis ypač įdomus tada, kai jis fiksuoja idėjų prabudimą.“
Jau seniai nebelaikomas tik vieno asmens individualia istorija yra Annos Frank Antrojo pasaulinio karo metais rašytas dienoraštis. Pati Anna dienoraštyje taip pat paliečia dienoraščio prasmės klausimus:
„Tokiam žmogui kaip aš labai keista turėti įprotį rašyti dienoraštį. Ne tik dėl to, kad anksčiau apskritai beveik nerašiau, bet dar ir dėl to, man atrodo, vėliau niekam – nei man, nei kitiems – nebus įdomūs trylikametės mergaitės išsiliejimai ant popieriaus.“
„Doriano Grėjaus“ autorius, rašytojas Oskaras Wilde’as, kaip būdinga jam, neslėpė susižavėjimo savo dienoraščių kokybe:
„Niekada niekur nekeliauju be savo dienoraščių. Traukinyje visuomet reikia turėti skaityti ką nors tikrai pritrenkiančio.“
1957 m. viename iš dienoraščių įrašų rašytoja Susan Sontag taip pat aptarė asmeninio, slapto dienoraščio rašymo prasmę:
„Paviršutiniška suprasti dienoraštį tik kaip privačių, slaptų minčių saugyklą – kaip kad patikėtinę, kuri yra kurčia, kvaila ir neraštinga. Dienoraštyje ne tik išreiškiu save atviriau, nei atsiverčiau kokiam kitam žmogui. Dienoraštyje aš kuriu save. Jis yra mano savasties kūrybos įrankis. Jis parodo mane kaip emociškai ir dvasiškai nepriklausomą. Taigi, jis ne tik paprasčiausiai fiksuoja mano esamą, kasdienį gyvenimą, bet dažniausiai pasiūlo alternatyvą jam.“
Kiek vėliau, 1966 m., Sontag esė apie Albert’o Camus dienoraščius rašė:
„Žinoma, rašytojo dienoraštis neturi būti vertinamas paprasto dienoraščio kategorijomis. Rašytojų dienoraščiai turi ypatingą funkciją: jie po trupinėlį sukuria patį rašytoją, jo tapatybę. Dažniausiai rašytojų dienoraščiai yra pilni pasvarstymų apie valią: valią rašyti, valią mylėti, valia atsisakyti meilės, valią toliau gyventi. Dienoraštyje jie atsiskleidžia kaip savo pačių herojai. Tik juose rašytojas gyvena kaip suvokianti, kenčianti, kovojanti būtybė.
Parengė ir vertė Kristina Tamelytė
