Papasakosiu apie vieną Kūčių vakarą, kurio niekada nepamiršiu.
Man buvo dvylika metų. Atokiame Jonikaičių kaime, Pagėgių rajone, gyveno seneliai tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės. Pas tuos, kurie iš mamos, šventėme Kūčias. Trobelėje ištiestas ilgas stalas, prie jo sėdi tėvai, seneliai, dėdės ir tetos, gal ir kiti giminaičiai ar draugai... nesuprantu, kaip jie ten visi sutilpdavo. Kūčių susėdimas išsiskyrė iš kitų – šiaip juk paprastai, kai visi susitinka, vyksta baliukai, trobelė dreba nuo viens už kitą garsiau kažką norinčių pasakyti balsų ar trypiančių, šokančių kojų, kai uždeda Fredžio „Living on my Own“. Tačiau dabar, per Kūčias, visi bendraujame, plepame, bet ramiau, pagarbiau, tartum šventesni.
Mano giminė (iš abiejų pusių) kažkodėl nepasižymi pamaldumu – jei visiems bendrai susėdus reiktų susigalvoti Bendžių ar Digaičių herbą, atvirų religinių simbolių turbūt neprakiščiau. Bet Kūčios pas mus visada būdavo priimamos labai rimtai, kaip ir tąkart kaime. Galbūt todėl, kad tai susiję su mirusiaisiais? O mirtis mūsų namų durų rankenas klibindavo nuolat... Kai kurie, tuomet sėdėję prie Kūčių stalo, tai jau patyrė patys. Galėčiau suskaičiuoti bent penkis tokius žmones, visi jie išėjo per anksti ir netikėtai.
Todėl tas stalas ir išblukę liūdnai džiugūs, nuo rūpesčių pavargę paprastų žmonų veidai šiandien man yra tartum nuoroda į Anapusinės karalystės puotą. Pamenat Evangelijos pagal Matą eilutę, kur Jėzus mįslingai žada prie stalo susodinti žmones, atėjusius iš visų Žemės pusių? Tebūnie tai žmogiškas simbolis, palyginimas – tačiau tikiu, kad Jėzus šiaip sau pažadų nedalina. Man prireikė trisdešimties metų, kad suprasčiau, jog kiekvienąkart, per šventes susėdę prie savo žemiškų stalų, mes išreiškiam drąsią viltį – kad ta jauki, saugi mylimų žmonių bendrystė mus džiugins ir po mirties – ir nebetrūkinės. Išreiškiam viltį, kad prieš du tūkstančius metų gimęs Dailidė mums stato namus, į kuriuos nebūties skausmas nebeįsilauš.
Tąkart kaime, sėdėdamas tarp didelių žmonių, apie tai negalvojau. Tačiau jų artumoje, jaukioje pečiaus šilumoje aiškiai supratau, kad ši akimirka yra „tai, kaip viskas ir turi būti“. Kad apie tai yra visas gyvenimas. Todėl šiandien – kiek tik įmanoma – bandau tą būseną perduoti ir savo vaikams. O jų niekada negalima nuvertinti. Kai krikštijom pirmąjį sūnų, jis per apeigas elgėsi taip, tartum viską suprastų. Kai apie tai pusiau pajuokaudami su žmona papasakojom kunigui Juliui Sasnauskui, jis kuo rimčiausiai atsakė: „Vaikai viską supranta.“ Galbūt, pajutęs staiga kažkur visai šalia atsiradusį Jėzų, viską suprato ir Jonas Krikštytojas, puolęs spardytis Elzbietos įsčiose? Martynas Liuteris šį Evangelijos epizodą pateikė kaip stiprų argumentą už kūdikių krikštą.
***
Jonikaičių kaime gyveno toks Deividas – gero būdo ir stipraus humoro jausmo berniukas. Šiandien jis turi žmoną, augina šaunias mergaites. Į kaimą užsuka dažnai, lanko savo mamą. Prieš keletą metų, vieną vasarą atvažiavęs į Jonikaičius, žiūriu, kaip Deividas savo namo pusėje keičia langus. Tą visą didelį namą vadinam „dvaru“ – nes jis čia, Mažojoje Lietuvoje, kažkada išties buvo vokiečių dvaras (o pailgas senelių iš mamos pusės namukas, kuriame šventėme Kūčias, anksčiau buvo dvarininkų vištidė). Dvaro šlovė – jau seniai praeityje. Kažkada buvo atvažiavę vokiečiai, ieškodami kokios nors informacijos. Mes, vaikėzai, jiems šaukėm „bitte bonbons“, bet artyn bijojom prieiti. Kai Deividui užsiminiau, kad dvaras, nors ir apgriuvęs, dar stovi, anas numojo ranka: „Ant langų tik ir laikos.“
Vienas iš tokių langų, kuris leidžia nesugriūti vaikystės pasauliui, man yra ir tas Kūčių vakaras kaime – po vakarienės tada pirmąkart nakvojau pas Deividą. Mudu šnekėjomės ir šnekėjomės, juokavom – ir netgi kėlėm kažkokius vaikiškai rimtus egzistencinius klausimus. Pamenu, kad kartu su vyresniu savo draugu jaučiausi labai saugiai – man, miestelio vaikui, kaimo tyla visada buvo tylesnė, o tamsa – tamsesnė. Kaime gyvuoja kažkas, kieno akivaizdoje reikia laikyti pagarbiai. Nori ugdyti vaiko religinę pajautą – vežk jį pas močiutę į kaimą. Tačiau ne tik aš, svečias, bet ir patys kaimietukai susidurdavo su kažkuo baugiu. Deivido mama pasakojo, kad vieną vakarą, vos tik sutemus, jau į paauglystę žengiantis berniukas drebėdamas parskuodė iš kiemo – pamatė tarp medžių praskridusią pabaisą.
Tačiau, ko gero, pats aiškiausias atmintyje išlikęs momentas iš nakvynės yra toks, dėl kurio turėtų būti gėda – arba kuris man šiandien įrodo Dievo humoro jausmą. Tą vėlų vakarą ir visą naktį buvo įjungta magnetola, grojo „Radiocentras“ (vaje, kaip seniai besiklausiau šitos stoties). Pamenu vieną vienintelę dainą, kurią išgirdau nežinia kodėl pabudęs vidury nakties. Tai buvo muzikinio-humoristinio projekto „Afroman“ hitas „Because I Got High“. Ir ką jūs galvojat – iki šiol jis man išlieka Kalėdų nakties garso takeliu... ir nieko su manim čia jau nebepadarysi.
Kas yra girdėję tą dainą (ar pagūglinę išgirs dabar), supras, kad su Jėzaus gimimu ji turi tiek bendro, kiek lašiniai su uogiene. Ten bičas dainuoja apie tai, kad labai mėgsta žolytę, dėl šio potraukio prarado sveikatą, socialinį gyvenimą, merginą – bet nepanašu, kad dėl to labai liūdėtų. Žodžiu, katalikiškoje aplinkoje ši daina sietųsi nebent su Žoline (na gerai, nevykęs juokelis). Aš pats su tokio žanro muzika beveik neturiu jokių reikalų. Bet štai „Because I Got High“ ir dabar man groja galvoje, nukelia į vaikystę ir netgi teikia kažką panašaus į vidinę ramybę... Kaip tai paaiškinti? Kodėl tik ta viena dainą tą naktį man įsiminė? Sakau, čia esama kažkokio dieviško pokšto.
Kita vertus, pastebėjau, kad katalikai turi vieną įdomią savybę – jie visur įžvelgs Dievo Apvaizdą ir, reikalui esant, ras teolginę prasmę net ir skardinių atidarytuvui ar rozetei. Pusiau juokais galėčiau rasti sąsajų ir su „Afromano“ gabalu: giliai tikintis, pamaldus žmogus pasauliui visada atrodys kiek „apsirūkęs“, pernelyg jau optimistiškai gyvenantis. Nes tikėjimas – tai dūmai. Opiumas liaudžiai. Narkotikas, įkalinantis žmogų. Tad visa tai reikia mesti lauk, nes, išsiklaidžius miglai, laukia realus gyvenimas. Ir dar pagirios – kaip po gero baliaus prie šventinio stalo.
Visa tai girdėta, ir ne kartą. Tačiau krikščionys yra keistuoliai – jie tiki, kad šis tikėjimo svaigulys ir priklausomybė ne žudo, o atvirkščiai – yra būtini gyvybei palaikyti. Ir kad tikėjimas lipdo pačią realybę. Dar kartą: „Afroman“ apie tai nedainuoja, o ir žolės jokiu būdu nereklamuoju – tik norėjau papasakoti, kad per Kūčias prakalba ne tik žvėreliai, bet ir durnos dainos.
***
Mano kaimas šiandien kitoks – vaikystės draugai ir kiti dideli bei maži žmonės per tuos dvidešimt metų užaugo, susituokė, paseno, susirgo, mirė, žuvo, pykosi, skyrėsi, taikėsi, prasigėrė, metė gerti, išvažiavo į užsienius. Bet tas Kūčių vakaras su tėvais, giminaičiais ir Deividu man išliks nepasikeitęs. Kodėl jį atmintyje taip saugau? Nes tos anksčiau paminėtos akimirkos man labai stipriai primena apie bendrystę, kuri apima visas Kūčių ir šv. Kalėdų prasmes – tiek religines, tiek „pasaulietines“. Pabandysiu paaiškinti.
Kai tapau sąmoningu kataliku, susidūriau su tuo, kas būdinga daugeliui pradedančiųjų krikščionių – pats to nenorėdamas, pradėjau save kelti aukščiau už kitus. Tai ypač išryškėdavo kiekvienąkart artėjant religinėms šventėms. Garsiai to nesakydavau, bet viduje sukildavo lengvas, paikas pyktis: nu ir ką jūs, netikintieji, čia švenčiat, kokio „kalėdinio stebuklo“ laukiat? Kad niekas nesirgtų? Kad būtų daugiau pinigų? Nesąmonės! Be Jėzaus gimimo, Kalėdos neturi jokios prasmės, tik cirkas kažkoks. Tačiau dabar šį klausimą apverčiu kitaip: ką aš pats, kaip teoriškai labiau už kitus suprantantis Kalėdų prasmę, darau, kad to Jėzaus būtų daugiau? Ir tada iškart dingsta visi mandrumai, visos puikybės – nes oi kaip puikiai suprantu, kad tos bendrystės, tikėjimo šviesos iš manęs galėtų sklisti žymiai daugiau. Kad savo šeimai, artimiesiems, bičiuliams, giminaičiams – visiems tiems žmonėms, kurie dėl manęs tiek daug padarė – skiriu per mažai laiko ir dėmesio.
Todėl man Kūčios ir Kalėdos yra priminimas visiems ateinantiems metams – kviesk kitus prie savo stalo, bendrauk, įrodyk, kad šios šventės – o ir visas gyvenimas – yra apie tai.
Religinė prasmė čia labai aiški: Šventajame Rašte skaitome, kad pats Dievas visais laikais norėjo bendrystės su žmogumi. Ko tik Jis nedarė, kad tai pasiektų – ir visaip kvietė, ir stebuklus rodė, ir pavyduliavo, net grasino. Kol galų gale ryžosi, atrodo, pačiam kvailiausiam ir pavojingiausiam žingsniui – pats tapo žmogumi. Kad tik būtų su savo žmonėmis, kad juos dar labiau pažintų, kad pritrauktų juos prie Savęs. Kam to reikėjo Dievui, kuris šiaip yra tobulas? Dėl vienatvės? Ne, sako krikščionys, atpažinę Trejybės slėpinį – Dievas nėra vienišas, Jis yra nuolatiniame santykyje. Tai kodėl tada Jis taip beprotiškai rūpinasi žmogumi? Geresnio atsakymo už šį neradau: iš meilės.
„Mylėk savo artimą, kaip save patį“, – įsakys ir Dievo Sūnus. O kaip pradėti mylėti? Būti su žmogumi. Kviesti prie savo stalo – galbūt tada, pavalgęs prie manojo, svečias panorės išgirsti ir apie dangiškąjį.
Prisiminęs, kad Dievas supranta, jaučia mūsų kasdienybę ir joje mus palaiko, šiek tiek ramiau žiūrėsiu į prieššventines reklamas, Kalėdų senelius, „Last Christmas“ ar eiles prekybos centruose. Viskas gerai, yra Kristus ir ten. Parodykim Jį kitiems. Parodykim Jį pačiais savimi.
Džiaugsmingų šventų Kalėdų.
