Danielis T. Willinghamas yra Virdžinijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius, tiriantis, kaip būtų galima pritaikyti kognityvinės psichologijos ir neuromokslo atradimus vidurinio ugdymo procese. 2009 m. D. Willinghamas išleido amerikietiškoje spaudoje puikiai priimtą knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ (angl. Why Don’t Children Like School?). Šioje knygoje autorius aptarė daugybę su kasdieniu mokyklos gyvenimu susijusių problemų ir pabandė pasiūlyti atsakymus, pagrįstus neuromokslo ir kognityvinės psichologijos atradimais.
Neseniai aptarėme pirmąjį knygos skyrių. Antrajame skyriuje autorius kalba apie standartizuotų testų atsiradimą, kaip jie paveikė mokymosi kultūrą ir išankstinių žinių svarbą mokantis: skaitant, lavinant kognityvinius gebėjimus ir atmintį.
Apie faktų (ne)svarbą mokymosi procese diskutuojama jau seniai, o dar labiau pradėta kalbėti tada, kai mokyklos pradėjo būti atskaitingos įvairioms valdžios institucijoms už savo pasiektus rezultatus. Pradėta mokinius testuoti (ypač JAV, o jos patirtimi Danielis Willinghamas labiausiai ir remiasi), kad būtų galima pasakyti, kurios mokyklos paruošia mokinius „geriau“, o kurios – „prasčiau“, o gavus rezultatus imtis kokių nors priemonių.
Standartizuoti testai retai reikalauja iš mokinių informacijos sintezės ar analizės, kritinio mąstymo. Kur kas dažniau tai yra tiesiog paskirų faktų „atrajojimas“. Willinghamas antrajame knygos skyriuje kelia klausimą, ar faktai mokymosi procese naudingi ir reikalingi tik tam, kad standartizuoti testai parodytų institucijoms, kurios mokyklos geriau, o kurios prasčiau paruošia mokinius?
Nėra jokios abejonės, rašo mokslininkas, kad tiesiog paskirų, sausų faktų aibės „iškalimas“ nėra praturtinantis užsiėmimas, bet lygiai taip pat svarbu (nors dažnai tai nuvertiname), kad įvairių gebėjimų ugdymas visiškai neįmanomas be faktinių žinių. Jeigu norime mąstyti kritiškai, gebėti analizuoti ir sintetinti informaciją faktinės žinios, kaupiamos ilgalaikėje atmintyje, yra ypač svarbios, jos turėtų eiti pirma gebėjimų.
Daugelis žmonių mano, kad žmogaus mąstymo procesai gali būti prilyginti skaičiuotuvo veikimo principui: skaičiavimo mašinėlė turi kelias funkcijas (sudėti, atimti, dauginti dalinti ir t. t.) ir jomis galima manipuliuoti bet kokiais skaičiais, kuriuos susigalvojame. Kitaip tariant, informacija (skaičiai) ir mąstymo funkcijos yra atskiri dalykai. Taigi, jei išmoksti kokią nors „mąstymo operaciją“, tarkime, kritiškai analizuoti istorinius tekstus, ši operacija turi būti lengvai pritaikoma visiems istoriniams dokumentams – lygiai taip pat kaip brangesnis skaičiuotuvas gali skaičiuoti sinusus ir kosinusus.
Tačiau, rašo Willinghamas, žmogaus mąstymas taip neveikia. Jeigu išmokstame kritiškai mąstyti apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, tikrai nemąstysime kritiškai apie dabartinę situaciją Artimuosiuose Rytuose arba „Brexit“. Kritinis mąstymas yra visuomet susijęs su tuo, apie ką iš tiesų mąstome. Žinios yra būtinos bent trijuose dalykuose mokantis: skaitant ir suprantant tekstą, kognityviniams gebėjimams ugdyti ir lavinant atmintį.
Žinios – skaitymo suvokimo, kritinio mąstymo ir atminties lavinimo pagrindas
Išankstinės žinios apie dalyką leidžia suprasti, ką kitas žmogus mums nori pasakyti (visiškai nesvarbu kokia forma: rašydamas ar kalbėdamas). Įsivaizduokite, kad sakinyje yra dvi idėjos: vadinkime jas A ir B idėja. Galbūt jūs žinote, ką kiekvienas žodis sakinyje reiškia, bet nebūtinai suprasite, kokia yra tokio sakinio prasmė ir kaip idėjos tarpusavyje susijusios. Jums gali prireikti, o sudėtinguose kontekstuose dažnai ir prireikia, išankstinių žinių ilgalaikėje atmintyje, kad tokį sakinį iš tiesų suprastumėte, o ne tik perskaitytumėte fonetiškai.
Teksto suvokimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip sklandžiai jungiame vienas ir kitas idėjas į visumą. Jeigu ryšių tarp idėjų nesuprantame, teksto suvokimas darosi itin sudėtingas. Dažnai rašytojai daugybę dalykų savo tekstuose praleidžia, darydami prielaidą, jog skaitytojas žino vieną ar kitą informaciją ir gebės suprasti tekstą netgi tada, kai visa implikuojama informacija nėra pateikiama akivaizdžiai, pasakoma aiškiais sakiniais.
Situacijai suprasti reikalingas pavyzdys. Perskaitykite štai šį sakinį: „Jo politinis liberalizmas neabejotinai skiriasi nuo moralinio, kultūrinio ir ekonominio liberalizmo, tačiau pataikauja mokslinei pasaulio sampratai.“ (Alvydas Jokubaitis „Liberalizmas kaip pilietinė religija“). Šis sakinys nors nėra sudėtingas fonetiškai perskaityti, tačiau be konteksto jis yra visiškai nesuprantamas. Pavyzdžiui, skaitančiajam reikia žinoti daugybę dalykų: kas yra kultūrinis liberalizmas? Kas ta mokslinė pasaulio samprata? Kaip šie dalykai susiję? Šiam sakiniui suprasti reikalingos išankstinės filosofijos istorijos žinios, žinios apie tai, kaip mąsto knygos autorius, kokios pagrindinės jo nagrinėjamos temos. Turintysis filosofijos išsilavinimą žinos net apie kokį autorių (kas tas „jis“?) šiame trumpame sakinyje kalbama, bet tai įvyks tik dėl to, kad jis savo ilgalaikėje atmintyje talpins išankstines žinias apie filosofiją.
Daug mokslinių tyrimų rodo, jog žmonės sklandžiau supranta tekstus, jei turi išankstinių žinių apie tekstuose esančią informaciją. Pavyzdžiui, buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo pusė „gerai skaitančių“ ir pusė „prastai skaitančių“ mokinių: jiems buvo garsiai skaitomas tekstas apie beisbolą. Po tyrimo buvo pastebėta, kad geriau suprato tekstą tie, kurie turėjo daugiau žinių apie beisbolą, o ne tie, kurie buvo laikomi (pagal ankstesnius testus) „gerai skaitančiais“. Vadinasi, labai svarbu, kad vaikai turėtų kuo daugiau išankstinių žinių apie tekstus, kuriuos jie skaito. Tai taip pat svarbu ir dėl to, kad negaunantieji žinių apie svarbius mokomuosius dalykus namuose dažnai atsilieka ne dėl to, kad jie „prasčiau skaito“, o dėl to, kad neturi išankstinių žinių apie dalykus, apie kuriuos skaitoma klasėje. Pavyzdžiui, mokslinėje literatūroje yra terminas „ketvirtosios klasės duobė“, apibūdinantis tendenciją, kai prastose socioekonominėse situacijose augantys vaikai pradeda atsilikti nuo tų, kurie gyvena geriau. Mokslininkai sutaria, kad taip įvyksta dėl to, jog iki ketvirtosios klasės daugelis skaitymo pratimų (JAV kontekste) yra susiję su paprastu „iškodavimu“, t. y. raidžių ir žodžių pažinimu, o štai ketvirtoje klasėje prasideda teksto suvokimo užduotys ir neturintieji žinių (mažiau išsilavinę tėvai, mažiau knygų, skurdesnė kultūrinė aplinka) pradeda atsilikti.
Dažnai galite išgirsti apie kritinį ar loginį mąstymą. Jis taip pat nėra „tuščia“ mąstymo forma, o veikiau susijęs su išankstinėmis žiniomis – be jų jis visiškai neįmanomas. Dažniausiai, kai žmogus „logiškai mąsto“, jis veikiau tiesiog atsimena, ką jau žinąs, ir stengiasi „ištraukti“ tai iš ilgalaikės atminties. Pavyzdžiui, geriausi šachmatininkai nebūtinai geriausiai logiškai mąsto (o tai apskritai sunku įvertinti), dažniausiai jie tiesiog labai daug žino apie įvairias įmanomas šachmatų žaidimo figūrų judėjimo galimybes.
Taip pat labai svarbu suprasti, kad žinios lavina ir jūsų atmintį. Kur kas lengviau atsiminti įvairiausius dalykus, jei turite šiek tiek žinių apie juos. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad prieš maždaug metus susidomėjote Pirmuoju pasauliniu karu: paklausėte įdomios tinklalaidės apie jo pradžią, paskaitėte knygą, pažiūrėjote vaidybinį ir dokumentinį filmą apie tą laikotarpį. Pavardės, kurios jums buvo sunkiai įsimenamos, po metų domėjimosi tapo lengvai atpažįstamos, o nauja informacija kur kas lengviau „atgula“ atmintyje. Taip atsitinka, nes ją tiesiog yra „prie ko pririšti“, t. y. jūsų ilgalaikėje atmintyje yra daug panašios ir su jūsų naujomis žiniomis susijusios informacijos. Mokslininkai sutaria, kad kuo daugiau informacijos savo galvoje turite, tuo lengviau įsiminti naują informaciją. Kitaip tariant, jei savo galvoje jūs turite 10000 faktų, o kitas žmogus tik 1000, jūsų atminties veikimo procesas, naujos informacijos įsisavinimas yra kur kas sklandesnis.
Kas iš to?
Žinių įsisavinimas gali būti ir atsitiktinis. Faktinėms žinioms įsisavinti ne visuomet būtina susikaupti ir sąmoningai bandyti įsiminti įvairiausius dalykus. Pagalvokite, kiek daug dalykų jūs išmokote tiesiog skaitydami knygas, žurnalus savo malonumui, žiūrėdami dokumentinius filmus, naujienas televizijoje, kalbėdamiesi su draugais. Mokykla taip pat gali pasiūlyti tokių mokymosi būdų. Vaikai daug gali išmokti spręsdami matematikos užduotis (nebūtinai apie matematiką) ar mokydamiesi gramatikos.
Reikia pradėti anksti. Vaikai, kurie pradeda su prastesniu žinių bagažu, galiausiai toliau atsilieka, nebent įvyksta kokia nors sąmoninga išorės intervencija, kuri leidžia jam „pasivyti“ kitus. Pagrindinė atskirties priežastis: skirtinga aplinka namuose. Daug kas priklauso, kokį žodyną vaiko tėvai naudoja namuose, ar jie užduoda savo vaikams klausimų ir klausosi jų atsakymų, ar vedasi juos į muziejus, siūlo paskaityti knygas, ar vaikai mato savo tėvus skaitančius. Prieš sutikdamas savo pirmąją mokytoją vaikas jau gali stokoti tam tikrų žinių ir įpročių. Nėra kito būdo jam padėti, o tik didinti jo žinių kiekį, kad galėtų pasivyti tuos, kurie atsitiktinai gimė geresnėmis socioekonominėmis sąlygomis.
Žinios turi būti prasmingos. Mokytojai neturėtų suvokti žinių svarbos kaip paprastų, vieno su kitu nesusijusių faktų kratinio mokymosi. Žinios yra svarbios ir naudingos tik tada, kai jos konceptualios ir paskiri faktai – vienas su kitu susiję.
Pagal Danielio T. Willinghamo knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ parengė Kristina Tamelytė
