„Tėvams aš nerūpėjau… Jie manęs nepastebėdavo...“ – tokius žodžius ištaria ne vienas, kaltinantis tėvus dėl savo gyvenimo nesėkmių ir klaidų. Tačiau įprastai tėvai myli savo vaikus ir trokšta jiems sėkmingo gyvenimo. Aišku, visi daro klaidų, nes tobulų tėvų paprasčiausiai nėra. Jie gali supykti, aprėkti, nubausti, tačiau dažniausiai šiuos emocijų pliūpsnius atsveria meilė ir gėrio linkėjimas. Brandūs tampame tada, kai suvokiame, kad mūsų tėvai buvo ir yra viso labo tik žmonės su savo trūkumais ir silpnybėmis. Tą supratę atlaidžiau žvelgiame į savo vaikystės nuoskaudas ir priimame tėvus tokius, kokie jie yra.
Tačiau ne visiems pavyksta pamiršti vaikystės nuoskaudas. Jei jos nuolat prisimenamos, kyla klausimas: o ką su tuo daryti? „Reikia bandyti atsigręžti į save ir suvokti, kaip dabar atkartojame tuos įveikos būdus, ar elgiamės panašiai kaip vaikystėje. Tai bandymas tvarkytis savo gyvenimą dabar“, – sako Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro direktorius psichologas-psichoterapeutas ALGIRDAS PETRONIS, su kuriuo kalbamės apie suaugusių vaikų santykį su tėvais, „tuščio lizdo“ krizę ir atleidimą.
Kokią žalą daro įsijautimas į aukos vaidmenį? Ką galėtumėte patarti žmogui, kuris jaučiasi įstrigęs ankstesniuose amžiaus tarpsniuose ir niekaip negali pamiršti vaikystės nuoskaudų?
Kalbame apie žmogaus santykį su jo skausmingais prisiminimais, su skausminga savo istorijos dalimi. Nėra tobulų tėvų. Vaikui ir nereikia idealių tėvų, užtenka pakankamai gerų tėvų, ir jis užaugs. Tėvai negali atliepti visų vaiko poreikių, ir visi žmonės vaikystėje turėjo ir komfortiškų, ir skausmingų patirčių su savo tėvais. Visos tos patirtys mus formavo, jos lieka mumyse, veikia mus. Kartais esame linkę nesąmoningai kartoti tėvų elgesį, o kartais kartojame tą savo pačių elgesį vaikystėje, kuris mums padėdavo. Pavyzdžiui, jei tėvai vaikystėje atrodė perdėtai kontroliuojantys ir nelankstūs, suaugęs galiu pats būti kontroliuojantis ir nelankstus, o gal, priešingai, revoliucionierius, alergiškai reaguojantis į visas taisykles ar tradicijas.
Jei nesuprasiu savo vaikystės patirties, nesuprasiu, neatpažinsiu ir savo dabartinio elgesio šaknų ir motyvų. Todėl verta suvokti tai, ko man trūko vaikystėje santykiuose su tėvais. Šis klausimas skirtas ne tam, kad nuteistume tėvus, o kad suprastume save. Kas netiko? Ko trūko? Kaip tos senos patirtys veikia dabartinius mano sprendimus, jausmus, savaime kylančias emocines reakcijas? Kada ir kur veikiu panašiai kaip vaikystėje, o kada atkartoju tai, kaip su manimi kiti elgėsi praeityje? Juk dažnai elgiamės su kitais ar savimi taip, kaip su mumis buvo elgiamasi.
Jei suaugusiam žmogui pavyksta suvokti, kas buvo skausminga vaikystėje, ko ten pritrūko ar buvo per daug, tai sukelia daug jausmų. Dažnai sugrįžta praeityje patirti jausmai, pradarome paslėptą skrynią, kurioje sudėti ne tik prisiminimai, bet su jais susiję emociniai išgyvenimai. Dalis jų skausmingi: pažeidžiamumas, pyktis, nusivylimas ir t. t. Tai svarbus žingsnis, tik svarbu čia nesustoti. Šių įžvalgų tikslas yra skirtas dabarčiai, kad giliau save suprastume ir pakeistume senus įveikos būdus, o ne skęstume nuoskaudos išgyvenimuose.
Vaikystėje mes tvarkėmės su tais patyrimais, tais būdais, kurie mums buvo prieinami, dažnai jie daliniai, nelabai brandūs (keista būtų tikėtis iš vaiko brandumo), todėl jie nelabai tinka suaugusiam žmogui. Tolesnis žingsnis ؘ– tai rasti naują santykį su tuo, kas nutiko, nesilaikyti tų vidinių laikysenų, kurias prisitaikydami prisiėmėme vaikystėje. Nekartoti senųjų scenarijų, o atrasti, kurti naujų įveikos būdų.
Minėjote pyktį, kuris yra normali spontaniška reakcija į skausmą, nepatenkintus poreikius. Kai kuriems suaugusiems vaikams yra sunku pykti ant tėvų, jie veikiau patys jaučiasi netikę. Gal tada verta išdrįsti ir papykti. Kitiems sunku sustoti pykti, čia jau kalbama ne apie žmogaus santykį su tėvais, bet su pačiu savimi. Tėvų juk jau nėra šalia, jie nestovi už nugaros, viskas vyksta pačiame žmoguje.
Ar, norėdami suprasti tėvus, turėtume gilintis į jų gyvenimo aplinkybes, santykius su jų tėvais? Kuo toks domėjimasis būtų svarbus vaikų ir tėvų santykiams? Ar turėtume atleisti savo tėvams nuoskaudas?
Žmogaus savivokai svarbu suprasti savo istoriją ir šaknis. Jauniems žmonėms tie pasakojimai gal nelabai įdomūs, bet vėliau ateina laikas, kai šeimos istorija tampa įdomi. Gilesnis savo šeimos istorijos pažinimas leidžia pamatyti tėvus esant tiesiog žmonėmis, turinčiais savo gyvenimą, džiaugsmų ir rūpesčių, netobulumų, kartais, deja, net ir labai didelių… Tai leidžia pamatyti, kad net ir mano tėvai yra tiesiog užaugę vaikai.
Tai ne tik istorinių žinių dalykas, tai santykio su savo tėvais ir seneliais dalis. Ir savivokos dalykas, kokios vertybės buvo perduodamos iš kartos į kartą mano tėvų šeimose, kiek artimi santykiai buvo laikomi tinkamais ir pan. Visa tai veikia mane, tai formavo mane ir suteikė man daug gerų dalykų ir kartu daug kur mane ribojo ar skriaudė. Tai niekur nedingo, tai toliau atgyja mano gyvenime, sprendimuose, jausmuose, santykiuose su kitais.
Atleidimas žadina taikos jausmą su savimi ir savo gyvenimu, jis gali suteikti palengvėjimą. Žmogus pats turi atpažinti, dėl ko jis norėtų atleisti – niekas neateis iš šalies ir jam to nepasakys.
Atleidimo procesas patiriamas kaip gilus vidinis išsilaisvinimas. Kartais kas kartą sugrįžtant, kas kartą sąmoningai pasirenkant, apsisprendžiant atleisti. Atleidimas žadina taikos jausmą su savimi ir savo gyvenimu, jis gali suteikti palengvėjimą.
Kita jūsų klausimo dalis – apie atlaidesnį požiūrį ir atleidimą. Dėl atleidimo yra daug painiavos, nes žmonės tam žodžiui suteikia skirtingas prasmes. Vieniems atleidimas reiškia tai, kad reikia nebepriminti skriaudą padariusiam žmogui negerų dalykų, kitiems atleidimas – nusileidimas ir aukos pozicijos prisiėmimas, bet tai nėra atleidimas. Dar kiti atleidimą laiko savo skausmo neigimu („ai, man ir neskaudėjo...“), bet tai nėra atleidimas, nes, jei neskaudėjo, tai neskaudėjo. Dar atleidimas painiojamas su skriaudiko veiksmų pateisinimu, kad tas žmogus išgyveno tokią situaciją ar istoriją, suprantama, kad su manimi taip pasielgė. Tai nėra atleidimas.
Atleidimas – tai visų pirma vidinis išsivadavimas, santykio su tuo, kas man nutiko, pasikeitimas, išsivadavimas iš tos skriaudos, nuoskaudos, pykčio jausmų. Priimti, kad skriauda buvo tikra, skaudėjo iš tiesų, bet visa tai nebeturi tokios didelės įtakos mano gyvenimui ir širdžiai kaip anksčiau. Yra tai, kas svarbiau ir prasmingiau už tą skriaudą. Brandus atleidimas vyksta dėl to, kas svarbiau už skriaudą. Vardan meilės, vardan tikėjimo, vardan taikos ir ramybės, vardan to, kad gyvenimas didesnis ir eina į priekį. Šie ir kiti dalykai gali būti atleidimo kompasu. Atleidimo procesas patiriamas kaip gilus vidinis išsilaisvinimas. Kartais kas kartą sugrįžtant, kas kartą sąmoningai pasirenkant, apsisprendžiant atleisti. Atleidimas žadina taikos jausmą su savimi ir savo gyvenimu, jis gali suteikti palengvėjimą. Žmogus pats turi atpažinti, dėl ko jis norėtų atleisti – niekas neateis iš šalies ir jam to nepasakys.
Amerikiečių psichoterapeutė Susan Forward savo knygoje „Toksiški tėvai“ rašo apie tėvus, kurie metų metais sąmoningai žalojo savo vaikus, palikdami labai rimtų traumų jų gyvenime. Ji teigia nesutinkanti su nuomone, kad tokiems tėvams reikėtų atleisti – jos patirtis rodo, kad net ir atleidę žmonės kenčia ir toliau. Kaip vis dėlto reikėtų integruoti traumuojančią vaikystės patirtį į savo tolesnį gyvenimą? Ar reikėtų tėvams pasakyti, kokių traumų tai paliko vaiko gyvenime?
Žmogui, patyrusiam labai sunkių jį sužeidusių įvykių, reikėtų ieškoti pagalbos. Reikėtų nusiteikti lėtai gyti ir turėti tam kantrybės. Gal net neskubėti aiškintis su šeimos nariais, artimaisiais. Kartais, jei tėvų elgesys išlieka toksiškas, žalojantis, vertėtų atsitraukti ir mažiau bendrauti. Nėra vienos sprendimo schemos, nes kiekvienas žmogus yra individualus. Bet būtina išdrįsti ieškoti pagalbos. Vyresnėje kartoje vis dar gajus stereotipas, kad stiprus žmogus susitvarko pats, bet ši idėja atmeta galimybę naudotis kito žmogaus pagalbos resursu, ji apriboja galimybę gauti pagalbą. Gerai, kad jaunimas jau kitaip į tai žiūri. Kartais žmonės psichoterapijos metu ne pirmą mėnesį ir kartais net ne pirmais metais pasako, kas jiems yra nutikę vaikystėje, ir tai, kad jie išdrįso papasakoti ar užsiminti, jiems didelis pasiekimas, jie nebėra vieni, jie turi liudininką, kuris juos palaiko, yra jų pusėje. Taigi pakartosiu, jei buvo labai skaudžių, traumuojančių įvykių vaikystėje, verta ieškoti pagalbos ir, kai ateis laikas, išdrįsti apie tuos įvykius kalbėti.
Suaugusiems vaikams palikus namus, tėvai, išgyvenantys „tuščio lizdo“ krizę, kartais jaučiasi vieniši ir nebereikalingi. Atrodytų, žmonės galėtų džiaugtis naujomis laisvesnio gyvenimo spalvomis, tačiau dažnas negali „paleisti“ savo vaiko, įkyriai kišasi į jo gyvenimą, nurodinėja ir kontroliuoja. Kaip suaugusiems vaikams reikėtų atsiplėšti nuo pernelyg didelės tėvų įtakos?
Kai vaikai užauga, palieka namus, tėvus ištinka krizė. O kas yra krizė? Krizė nutinka tuomet, kai nebeveikia nusistovėję santykiai ar ankstesni veikimo būdai. Kaip turėtų funkcionuoti nauji santykiai ar veikimo būdai – neaišku, juos dar reikia surasti, sukurti. Dažniausiai krizėje kabinamės į senus veikimo būdus. Kai vaikai užauga, galime kalbėti ne tik apie tėvų krizę, bet ir vaikųkrizę, kuriems kyla klausimų: o kaip dabar bendrauti su tėvais? Santykių krizėje abi pusės yra įtrauktos, abiemnebeveikia seni būdai, abiemteks išmokti naujų. Svarbu suvokti, kad santykiai tarp tėvų ir vaikų jau niekada nebebus tokie, kokie jie buvo vaikystėje ar paauglystėje. Santykiai nenutrūksta, bet tampa kitokie. Tėvams, kurie dvidešimt ir daugiau metų buvo atsakingiuž šeimą, priimdavo sprendimus, formavo visą gyvenimo ritmą, svarbu mokytis gerbti suaugusių vaikųribas. Tai nėra paprasta: sunku gi valgyti sriubą kaire ranka, dešinioji vis norėtų čiupti šaukštą. Čia ir pasireiškia ta inercija, juk taip norisi pakomentuoti, pasiūlyti, rekomenduoti. Vyresniems žmonėms sunkiau mokytis naujų dalykų, bet tikrai verta tai daryti, jukkiekviename gyvenimo etape mūsų laukia nauji iššūkiai.
Tėvams, kurių vaikai užaugo ir paliko namus, taip pat svarbu išmokti įprasminti savo gyvenimą naujais būdais. Išėjus vaikams kyla klausimų: kas dabar svarbu, ką veikti, kuo užsiimt? Gerai, jei prasideda paieškos, bandymai užsiimti vienu ar kitu dalyku, hobiu, darbu, ypač svarbu sutuoktiniams atsigręžti vienam į kitą. Anksčiau vaikai buvo vienas iš prioritetų, ir mes daug bendradarbiavome kaip tėvai. Dabar jau kitas etapas, reikės mokytis daugiau bendradarbiauti kaip sutuoktiniams. Ypač pradžioje ne taip svarbu, kuo tai užpildoma, bet svarbus pats paieškos procesas. Praeis treji ketveri metai, ir paaiškės, o kas dabar svarbu, ką mes veikiame kartu su sutuoktiniu ar sutuoktine dviese, atsiras nauja gyvenimo kokybė. Tėvams tenka mokytis gerbti suaugusių vaikų ribas ir naujai sudėlioti savo gyvenimo prioritetus, naujai jį įprasminti.
Suaugę vaikai turi kitų iššūkių – kaip be didelės dramos parodyti savo ribas tėvams. Atrasti saugumo jausmą, aiškumą, kad nebereikia kovoti dėl savo ribų, kad jas galiu tiesiog nustatyti. „Galiu nebevalgyti antros lėkštės sriubos, net jei įpils...“ Išmokti tai daryti ramiai, saugiai, juk tėvų ir suaugusių vaikų santykis nebėra toks vertikalus kaip anksčiau, nors, aišku, tėvai yra linkę ta dešine ranka šaukštą pagriebti, o vaikai dėl to krūpčioti. „Tai ko dabar man tą antrą lėkštę sriubos pylė?..“ Naujų santykių reikia mokytis tiek tėvams, tiek vaikams.
Ypač svarbūs asmeniniai santykiai su kiekvienu iš šeimos narių. Labai gerai, kad susirenkame, leidžiame laiką kartu, visi apie ką nors kalbamės, tačiau kiekvieno asmeninis, individualus santykis su kiekvienu šeimos nariu irgi svarbus dalykas. Bendra messengerio grupė su tėvais, sesėmis ir broliais yra gerai, kai reikia apsikeisti informacija, kas yra svarbu, kaip ir bendri susėdimai prie stalo, bet tai neturėtų pakeisti asmeninio bendravimo.
Ankstesnės kartos turėjo savo auklėjimo modelius, kurių nebesupranta dabartinis jaunimas: vyresnieji piktinasi papročių laisvumu ir pagarbos vyresniesiems stoka, tuo tarpu jaunimas linkęs bendrauti demokratiškai. Kaip jiems susitarti?
Norint susitarti reikia, kad abi pusės to norėtų. Ir kas čia svarbiau: ar kad mes išsaugome tarpusavio santykius, kalbame ir bendraujame, ar kad mano tiesa būtų pripažinta kaip teisingesnė? Senojoje patriarchalinėje santykių struktūroje pagarba, reiškiama vyresniųjų veiksmams ir sprendimams, galėjo turėti labai pragmatišką reikšmę mūsų protėvių išlikimui. Tačiau dabar daug daugiau kalbama apie tai, kad, net jei kritikuojame žmogaus veiksmus, galime išlaikyti pagarbą jo asmeniui. Katalikų Bažnyčia laikosi nuostatos: „Mylėk nusidėjėlį, bet nekęsk nuodėmės“, t. y. jo veiksmų. Kai kuriems žmonėms sunku atskirti tuos dalykus, kai nepritariama jų veiksmams ar nuomonei, jie tą išgyvena kaip nepagarbą jų asmeniui. Bet kaip tada pasakyti, kad turi kitokią nuomonę ar nori vaikus auklėti kitaip, ar karjerą planuoji kitaip, ar nenori antros lėkštės sriubos? Kaip tą padaryti be konflikto? Tokiuatveju žmogui, kuris sunkiai atskiria veiksmų kritiką nuo asmens kritikos, teks keistis. Suprasti, kad nepritarimas jo veiksmams ar nuomonei nereiškia nepagarbos. Gali būti nelengva, bet kartais tai vienintelis būdas išsaugoti santykius.
