Pusė šešių ryto. Dangus – pusiau pilkšvas dūmas. Po suvirinto plieno skliautu prasideda žuvų turgus. Gatvės langinės dažytos melsva ir oranžine spalvom. Jis aukštas, o ji šiek tiek žemesnė. Vyriškio tamsūs plaukai nubraukti nuo kaktos virš šaltokų pilkų akių. Plati burna, o joje šypsena, skleidžianti geidulingumą, jau iškreipta iš nusivylimo. Mergina šoka jam prie kojų. Dar jie praeina pro kitą, besiginčijančią porą. Kažkodėl pažįstama ano vyro galvos forma kurį laiką išblaško jo dėmesį.
„Rodos, visas pasaulis šiandien barasi, – atsidūsta jis, –ne tik mes.“
„Negi nesupranti, kad aš per daug pavargusi kopti į tą prakeiktą kalną penktą ryto“, – šaižiai atrėžia ji, –vien tik viliantis pamatyti išskirtinį saulėtekį?“ Kaip visada vyras šnairuoja šokiruotas jos banalumo. Bet moteris nepastebi.
„Tu visad neperkalbamas ir savanaudis, – tęsia ji. – Vakar mes vaikščiojom po Madridą vidurdienio karštyje, tai buvo tavo mintis. Visą naktį neatsisėdome, prastovėjome traukinyje, o dabar tu nori pasivaikščioti, užuot susiradęs viešbutį?“ Žvilgsnis moters akyse beveik virto neapykanta.
„Bet jau beveik aušta, o lipti bus pakankamai vėsu, – švelniai įtikinėja vyrukas. –Miesto ir įlankos vaizdas užgniauš kvapą. Dievas žino, mes čia tik vienai nakčiai. Vėliau galėsi ilsėtis, kiek tik panorėsi. Tokiu laiku rytoj ryte jau būsime vėl traukinyje. Gali praeiti daug metų, kol vėl sugrįšime.“
Jis nužvelgia draugės veidą, ieškodamas nors kokios geranoriško humoro užuomazgos.
„Negi nepasistengsi?“ Bet ji atsitveria siena. Supratingi žvejai ir prekiautojai atsargiai juos stebi. Žuvys slysta per jų lygias, bronziniu įdegiu tviskančias rankas – turkio spalvos pelekai, šviesiai rožinės spalvos aštuonkojų kita pusė. Išpūstos mažųjų gvazdikų galvos gyvatvorėse, skiriančiose prekystalius ir jų produktus.
„Lorkoje kitokia estetika, – mintyse svarstė jis. – Žemėje, kur neapykanta, grožis ir meilė virsta amžinu trikampiu.“ „Galbūt mums tinka ginčytis tokių emocijų ir spalvų fone“, – išsprūsta jam. Iš aukšto jis žvilgteri į žmonos įtampos paveiktus veido bruožus – ji beveik neatpažįstama. Jis nustoja ginčytis. „Eisiu vienas“, – prataria vyras, bandydamas nuslėpti nusivylimą. Jis jautė, jog reikia pasinerti į turizmo teikiamus malonumus.
„Ką tu benuspręstum,– jis susvyruoja, griebdamasis galantiškumo. – Eisi ieškot viešbučio viena? Dar per anksti registruotis. Mūsų kambarys neatsilaisvins iki vidurdienio, bet ten galėtume palikti bagažą. O gal susiraskime kavinę, kur tu manęs palauktum, pavalgytum pusryčiams omleto su kumpiu?“
Moteris nužvelgia dailią sutuoktinio galvą, žavesį, kurį jau išsklaidė įtampa. Jo blyškios akys palieka dar blausesnės, joks pojūtis jų nebepagyvina. Vyriškio formalus mandagumas – blogas ženklas.
„Ar ilgai užtruksi?“ –teiraujasi moteris. Sutuoktinis žvelgia pro šalį. Jis jau gali tolumoje įžvelgti Kristaus statulą su ištiesta, visus palaiminančia ranka ant Monte Urgul kalno. „Sunku tiksliai numayti.“
Ankstyvo ryto karštis vis dar geria praėjusios nakties drėgmę. Rūkas tvyro ore. Atstumai apgaulingi. „Vieną valandą, dvi daugiausia“, – dvejoja jis.
„Visada buvai nuobodus“, – tvirtina ji. Šaltu žvilgsniu jis iš tolo įvertina žmoną.
„Galbūt“, – abejingai atsako jis. Vyriškis bando dėtis įsižeidęs: „Apie nuobodybę visada ir tesvajojau.“
Moteris trūkteli pečiais: „Labai gerai, susiraskime kavinę. Palauksiu tavęs ten, o jei pabos, grįšiu į viešbutį.“
„Negi nepersigalvosi ir neisi su manim?“ – taria jis žodžius jau geresnės nuotaikos.
„ Jokiu būdu. Nesuvokiama, kaip drįsti to klausti po tokios praleistos nakties.“ Vyras bando šyptelėti. Gal ji teisi? Gal jis per daug reikalauja? Jis ištvermingesnis už ją. Net įpykus, kaltės jausmas lengvai neišplėšiamas.
Jie pasirenka kavinę gatvės kampe, tarp žuvų turgaus ir įlankos galo. Kavinės kėdės pagamintos iš spindinčio gluosnio, su įpintomis ryškiai raudonos bei žalios spalvos juostelėmis. Stalai – stori mentolio žalsvumo stiklo apskritimai. Atsisėdusi ji sutrikusi bando tvarkytis bagažą aplink save. Pasirodo padavėjas, kurio kūnas primena toreadorą, o kiekvienas jo veido bruožas signalizuoja, kad atsispirs bet kokiam susižavėjimui.
„Gal pasiliksi ir pirmiausia su manim išgersi kavos?“ – sužiba jai viltis.
„Ne, noriu pirmas pasivyti pirmąjį aušros spindulį virš įlankos.“ Vyriškis nekantraudamas dairosi į laikrodį ir akimis nulydi statulą, tiesiog kyšančią tolumoje pro rūką. „Nebegaliu prarasti laiko.“
„Labai gerai.“ Ji užsisako kavos ir raguolių, kiaušinienės su kumpiu bei stikliuką ispaniško brendžio. Vyriškis kilsteli antakius.
„Jau verčiau eik“, – prabyla ji. Jis apsisuka ant kulnų. Vyrui šauna į galvą žmoną pabučiuoti, bet iš jos veido išraiškos supranti, kad tai draudžiama.
Apsisukęs, beveik susiruošęs išeiti, jis atkreipia dėmesį į prie kito staliuko sėdinčio vyro nugarą. Ar tik ne jis taipogi ginčijosi su savo mergina turguje? Gal jie buvo tame pačiame traukinyje? Vyriškis dar kartą nužvelgia žmoną, o tada nuskuba. Jausdamas kaltę, tarsi, besiožiuojantis moksleivis, jis primygtinai elgėsi savaip. Bet, nutolus nuo kavinės, jo nuotaika pradėjo taisytis, vėl ėmė laisviau kvėpuoti. Dar du posūkiai ir jis atsidurs ant Passeo Nuevo, plačios promenados, supančios Monte Urgull, atsiveriančio į Atlanto vandenyną ir La Concha, puikią, ilgą vingiuojančią įlanką, apsuptą elegantiškų Edvardo stiliaus viešbučių bei sodų. Jo tikslas – Kristaus skulptūra, stovinti pačiam gale.
Vyras žingsniuoja vienodu tempu. Jūroje vis dar pilkšvos nakties liekanos. Iš pradžių jis nepastebėjo prieš jį išnirusio tako. Tada, netikėtai, jis atsidūrė virš įlankos aukščiau negu tikėjosi. Kelias kurį laiką vinguriuoja mišku, kartkartėmis atskirtu krūmokšnių. Vyras kopė toliau. Takas raitėsi nuo vienos krantinės plokštumos prie kitos. Žemė didžiuojasi prabangia žaluma dvelkiančiais laukiniais sodais. Pusiaukelėje jis stabtelėjo, kad atgautų kvapą. Ir pažvelgė atgal į atsivėrusį vaizdą. Būdamas vienas, jis pajunta užplūstantį džiaugsmą.
Vyriškis patiria nuodijantį laisvės svaigulį. Tarsi, tik ši akimirka, šis vaizdas ir šis trapus jausmas yra viskas. Pajutęs visas įmanomas galimybes, suteiktas laisvės ir vilties, jis suvokė varžančios meilės beprasmybę. Vyriškis pradeda susilieti su gamta.
Trumpam stabtelėjo prisidegti gitane (vert. pastaba – prancūziška cigaretė su filtru), o svaigus jos aromatas susimaišė su bugenvilijos ir jūros druskos iš Atlanto vandenyno kvapu. Rūkydamas cigaretę, jis išsitraukė aplamdytą knygą iš kišenės ir perskaitė Lorkos poezijos ištraukas. Nuo šiol jau jis prarado laiko nuovoką, dingo žmona su savo diskomfortu.
Tamsiose vienuolės akyse
Du raiteliai šuoliuoja...
Užvertęs knygą jis pradeda įveikti paskutinę atkarpą. Staiga vyrui virš galvos iškilo jį pasveikinusi Kristaus statula.
Mergina, sėdinti prie skulptūros, tarsi, laukė jo. Jos tamsūs lygūs plaukai judėjo kaip vienalytė, dailiai iškirpta forma, dengdama subtilius veido bruožus. Ji vilkėjo paprastą baltą sijoną ir palaidinukę. Mergina godžiai dairėsi virš įlankos, nerimaudama, kad nepamatys pirmųjų ryškių saulės šviesos rėžių. Jis spėjo, kad ji – amerikietė. Pakreipusi link vyriškio galvą, mergina nusišypsojo.
„Stebėjau, kaip kopėte, mačiau, kad sustojote paskaityti. Pamaniau, jog čia atsidursite per vėlai.“
Jis beveik atsiprašinėjo. „Tikėjausi pabūti vienas, – vyras susimąstęs nusijuokė. – Manau, ir jūs tikėjotės to paties.“ Jis atsisėdo šalia merginos.
„Mačiau jus anksčiau“, –prasitarė ji. Vyriškis tyrinėjo jos veido bruožus. Ji graži, trapi, o kūnas lankstus, kaip katės. Danguje, tolumoje suspindėjo šviesa. Švito. „Gėda pripažinti, kad neatsimenu jūsų.“
„Skaitote Lorką?“ –pratarė ji, su nuostaba mėlynose akyse.
Liepsnojant dvidešimčiai saulių
Kaip aukštai vienoda lyguma nutįsta.
Mergina paima knygą jam iš rankos. Pirmi besiskverbiantys rožinių ir auksinių atspalvių saulės spinduliai nusidriekia virš įlankos. Abu jie pakerėti nutyla. Žiūrėdami vienas į kitą, užplūdus šaltai pripažinimo šviesai, abu žvelgė į šalį ir dar kartą susitelkė į pokalbį.
Knyga nuslydo jai nuo skraito, abu atsilošė ieškodami dvasinės pusiausvyros, įaudrinti savų ginčų, išsekinti emocijų. Saulė šildė jiems veidus. Aplink juos šviesa šlakstė medžius.
Saulė žaidžia šachmatų partiją
Su medžiais pro savo tinklus.
Saulė keliavo šaltais statulos akmenimis. Abu žiūrėjo į šalį, o kartu iš įtampos kylančios rankos atsigręžė vienas į kitą tą pačią akimirką. Po to vyras nebeatsiminė, kaip šovė į galvą ją pabučiuoti. Merginos lūpos, palietusios jo lūpas buvo švelnios ir malonios. Jos lengvai pasiduodantis, nenuilstantis kūnas įsisupo į jo rankų vingį. Kai jo rankos ją apsivijo, vyras pajuto merginos siaurą, paukščio narvelį primenančią krūtinę ir smarkiai plakančios širdies dūžius. Moters oda dvelkė liepsnojančiu, sausu muskusų kvapu nuo jūros ir saulės. Pora apsikeitė paskutiniu pripažinimo žvilgsniu, skvarbioje saulėje užmerkė akis.
Vyriškio rankos, tiesusios jos nuogą kūną ant akmenų, sėlino erzindamos, kad jis atsiduotų. Jos rankos nedrąsiai palietė jo marškinių sagas ir diržo sagtį. Tai buvo paskutinis jos nekaltas poelgis, jis tuoj ją užvaldė. Įsiskverbus į ją, moteris jį apsivijo kojom. Vyro prislopinti bučiniai nusagstė jos krūtinę, kaklą, burną. Nepažįstamasis skanavo jos odą, moteris jo rankose virpėjo, užmiršusi viską. Jis vis dar neklausė jos vardo. Ji sušvelnėjo nuo jo glamonių.
Tiesiog vyras ją pasodino sau ant kelių, jos kojos įsitempė jam ant liemens. Kristaus siluetas žvelgdamas į porą juos laimino. Apimti jaudulio, jie judėjo kaip viena visuma. Jau jau. Tada jis atsitraukė, atrėmė ją į statulą – nuoga nugara prie šalto akmens. Ji – kaip skudurinė lėlė, visas jo kūnas užvaldė ją, lydimas didžiausio skausmo, tada lydimas abiejų šauksmo. Vyras įsimylėjo ją, pajutęs, kaip ankstesnis gyvenimas krenta nuo jo, tarsi, nereikalingas rūbas. Jis supo ją rankose, glostė plaukus, bučiavo lūpas ir kaklą, parodydamas, kam ji priklauso. Išsekinta, drauge džiūgaudama, lengvai pasiduoda. Ji nusišypso jam, pripažindama keistą nežinomybę.
Jau apsirengę, susikibę už rankų, jiedu nužingsniuoja per įlanką ir kartu šoka į jūrą paplaukioti. Dabar saulė jau kepina. Kai pora išnyra, jų rūbai tiesiog ant jų išdžiūva. Abu nužingsniuoja į kavinę, nusprendę drąsiai pasiaiškinti.
Jo žmona jau nebesėdi viena. Vyras prie jos staliuko atsistojęs sveikinasi. „Sveikas, drauge, pamaniau, kad anksčiau tave atpažinau. Daug metų pralėkė nuo mūsų paskutinio susitikimo, kai išvykau į Ameriką. Jis atsisuka į tamsiaplaukę merginą, stovinčią prie draugo šono. „O, matau jau sutikai mano sužadėtinę. Ar patiko vaizdas, brangioji?“
Jo žmona jau nebepyksta ir nusišypso jam. „Ar nuostabu buvo?“ –pradėjo ji entuziastingai, bet klausimas įstrigo gerklėje...
Iš anglų kabos vertė Ramutė ČEPAUSKAITĖ
