Susitikti jūros
Leidžias klevo lapas iš aukštai –
Lyg žvaigždė į rudeninę knygą.
Išrišimui ištiesti delnai,
Tik kažkas į širdį gnybia.
Saulė tupia kitame krante –
Per plati jai pa
sidarė upė.
Ir tėkmė – tokia begal greita –
Daug dienų savim nuplukdė...
Įsibridus vakaran liūdžiu –
Gal pati ir liūdesį sukūriau.
Po geltonai nupieštu medžiu
Tolsta lapas susitikti jūros...
Nuleidus galvą
Žinau, tikriausiai nenustebinsiu
Kasdien kitokiu peizažu.
Užstrigusiu tarp medžių debesiu,
Ir virš Ventos – rūku pilku.
Bet, pamanyk, pati stebiuosi
Po kojom lapų, kiek randu.
Pažvelk ir tu, kai taką šluosi –
Visus žinai, kaip kviest vardu?..
O jau tos spalvos, spalvos, spalvos? –
Žali netraukė taip akių.
Kedena vėjas, blaško, gaudo –
Tokia galybė palaidų...
Todėl einu nuleidus galvą –
Nepagalvok tik, kad liūdžiu...
Dabar po kojom tokios spalvos
Gyslotų lapų
Be vardų...
Senam klevui
Aš atlaikysiu tiek, kiek atlaikysi tu,
O paskui – paleisiu skutelius pavėjui
Mintinai jau išmoktų laiškų,
Į kuriuos gyvenimą sudėjau.
Ir ryte, šlavėjai kai nubus,
Pilnos gatvės bus raidžių ir lapų.
Žvelgs dangun liūdnai žmogus –
O dangus – ant šlapio tako.
Atlaikysiu tiek, kiek atlaikysi tu,
O tada ir aš – kartu su vėju...
Neskrisiu su paukščiais
Jau nukapotos galvos visos
Geltonom pienėm, dobilam
O aš save laikau surišus,
Neleidžiu skrist su paukščiais.
Kam?
Mane ruduo išmokė būti
Lapu geltonu šakose.
Kai norisi – liūdėt truputį,
O pats prisiglaudžia šalia.
Languotas pledas, kojinės, vynas...
Už lango lyjant – Arbata.
Tas metas – rudeniu vadinas
Ir jo ištrinti nevalia...
Nes niekad taip ir nežinotum
Kaip keičiasi miškų spalva.
Ir nuogos šakos virsta grotom
Laikydamos –
Tu liksi čia...
Tik kai kažkas krūtinę spaudžia,
Sugrįžta pienės, dobilai...
Nusibraukiu nuo veido graudžią...
Ir ačiū...
Kad mane laikai...
