„Jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, pagarsėjęs intelektualia, egzistencine kūryba“, – tokiais gražiais ir skambiais apibūdinimais apie poetą Vytautą Mačernį kalba jo kūrybą analizavę literatai ir tyrinėtojai.
Poeto kūryba
Pirmieji eilėraščiai buvo publikuoti ateitininkų žurnaluose „Ateities Spinduliai” ir „Ateitis” (į šios organizacijos veiklą kūrybos pradžioje aktyviai buvo įsijungęs ir pats V. Mačernis). Vėliau rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius.
Vienintelis ciklas, kurį jis spėjo pabaigti – „Vizijos“ (1939–1942 m.). Taip pat sukūrė 81 iš 96 planuotų sonetų „Metų“ ciklui, 14 „Songs of myself“ („Dainos apie save“) giesmių. Yra žinomos jo novelės „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“, „Ramybės bankas“, „Tuštybė“.
Taip pat V. Mačernis parašė filosofinės poemos „Žmogaus apnuoginta širdis“ pradžią, nemažai vertė iš užsienio kalbų.
Pirmosios knygos išleistos pokario metais Vakarų Europoje ir JAV („Vizijos” 1947 m. išleistos Romoje, Vytautui Sauliui parengus spaudai, „Poezija” - Čikagoje, 1961 m.; redagavo Kazys Bradūnas). Tuo tarpu sovietinėje Lietuvoje V. Mačernio poezija ignoruota, kol galop 1970 m. išleista poezijos rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis”. 1990 m. Vytauto Kubiliaus paruoštas išsamus Mačernio kūrybos rinkinys „Po ūkanotu nežinios dangum”, 2015 m. – dar išsamesnis kūrybos rinkinys „Man patiko tik vandenys gilūs“, į kurį įėjo ir du anksčiau neskelbti eilėraščiai.
Būdamas jautrios sielos, poetas negalėjo likti abejingas Lietuvą ir visą pasaulį sudrebinusiems įvykiams: pirmajai sovietinei okupacijai, vėliau – nacistinės Vokietijos įsiveržimui, galiausiai – Antrajam pasauliniam karui, nusinešusiam tiek gyvybių. Todėl nenuostabu, kad jo poezijoje vyrauja niūri nuotaika, tamsios spalvos, pasaulio atšiaurumo tema. Šia nuotaika ypač persmelktas „Vizijų“ ciklas, kur pasaulis įvardytas pikto vakaro, klajoklio vėjo, erdvėje pasiklydusio klajūno paukščio įvaizdžiais.
Kūrybos bruožai
Vytautui Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, kurios įdomiausias atstovas Vakarų Europoje – Albertas Kamiu ir jo kūrinys „Svetimas”. Egzistencialistai teigia, kad žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Tai patvirtina ir V. Mačernis: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas, bet išdidus“ (trečias pavasario sonetas).
Tačiau V. Mačernis nėra egzistencialistas. Jis tik nagrinėjo tuos pačius būties klausimus, kaip ir šios filosofinės krypties atstovai. Ypač ryškiai jaunojo poeto kūryboje atsispindi pagrindinė egzistencializmo tema – kančia, nes V. Mačernio kūriniuose lyrinis subjektas dažnai nelaimingas ir kenčiantis dėl pasaulio nepažinimo.
Visą gyvenimą V. Mačernis siekė pažinti ir jį supantį pasaulį, nes tik ieškodamas gali surasti gyvenimo esmę. Einant pažinimo keliu, kyla daug ir įvairių klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada surandami. V. Mačernis – vienas labiausiai klausiančių Lietuvos poetų. Klausimai būdingi visai jo lyrikai.
Literato analizė
„Vytauto Mačernio „Vizijas“ matau, kaip sugrįžimą į prarastą rojų. Tai nėra sunku susieti su asmenine patirtimi, kuri ne tiek plečiasi, kiek gilėja. Labai gerai pamenu sediškių kilnią misiją mus, literatus, vedžioti Mačernio takais, nusidriekiančiais iki pat Žvyrinėlio kalnelio, kur palaidotas poetas, – sako Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Skabickienė. – Iš tų laikų atmintyje tebežaliuoja Šarnelės plotai, liudijantys Žemaitijos jėgą, analogišką „žemės amžinybei“ (H. Nagys). Bet juo labiau gilinausi į Mačernio Vizijas, tuo ryškiau jos man iš regėjimų transformuodavosi į girdėjimus, perteiktus akustiniais vaizdiniais. Ir jie kuo puikiausiai išsidėlioja žemaitiškosios savimonės pasakojimuose.
Paradoksas, ar ne? Kaip poezija į savo grakštų kūną gali priimti tokias ilgas naratyvo eilutes? Ištęsti tarsi simfonijas primenantys Vizijų periodai iš tiesų skamba lėtai ir mums, žemaičiams, suprantamai: „Melsvi žaibai vagoja, dunda debesys ir šniokščia žemė, /Ir nebaigia trenksmai aidėt…/Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,/Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.“ (Pirmoji)
Ko gero, ilgėjimosi laiko nesuvesi į trumpą frazę. Juk tokie impresionistai kaip Šatrijos Ragana ar I. Šeinius irgi išsiliedavo banguojančiais sakiniais. Ir kai pagalvoji, kad Mačerniui, tokiam intelektualui, A. Šopenhauerio ar M. Heidegerio pastiprintam ir egzistencinio ilgesio inspiruotam, norėjosi grįžti į vaikystės žemę, tai norom nenorom atpažįsti ir save, vis besigręžiojančią į Ten…
Mat Ten ir mes, šiandien aprūpinti modernybės pasiekimais, ypatingais prietaisais, bet išspiriantys iš žmonijos pirmapradę žemės pilnatvę ir šviesų saugumą, atpažįstame savo šaknų kodą. Ir tai labai svarbu. O šiandien, kai jau daug kam pradėjo aiškėti šių laikų pinklės, noras vėl sugrįžti į pažadėtąją žemę itin suintensyvėjo. Tad Mačernio Vizijos skamba kaip Geroji Naujiena, kuri gali daug kam virsti išlikimo arba atramos garantu“.
Vikipedijos ir macernio.landyne.lt informacija ir nuotrauka
Projektą „Vytauto Mačernio gimtinės takais...“ remia SRTRF
