Tėvų skyrybos vaikų darželyje neatrodė didelė problema iki to momento, kai mūsų grupė gavo užduotį nupiešti šeimos medį. Man, šešerių metų vaikui, turinčiam, švelniai tariant, nestandartinę šeimą, tai buvo gana sunkiai įkandama užduotis. Tas medis net nebūtų apsiribojęs vienu kamienu. Tiesiog ne šeimos medis, o šeimos krūmai.
Piešiniai su šita darželinukų genealogija turėjo būti iškabinti mini parodėlėje tėvams pasigėrėti. Kad niekas neįsižeistų, nupiešiau tėvus, jų sutuoktinius, sesę, tetas, dėdes, pusbrolius, senelius, net mirusią močiutę. Ir kai jau maniau, kad galutinai pergudravau užduoties sudarytojus, lapo apačioj pastebėjau laukelį „... šeima“ (pavardė vietoj tritaškio). Pasukusi savo mažą galvą įrašiau: „Mano šeima“. Tą kartą didesnių keblumų, kad esu skyrybų vaikas, kaip ir nekilo.
Tačiau atėjus paauglystei viskas pakrypo kur kas dramatiškesne linkme. Paaugliai maištauja, bando ribas, ieško savęs ir taip toliau, ir panašiai. Tokį nepatogų vaiką tėvai normaliu atveju vis tiek besąlygiškai myli ir priima su visom jo nesąmonėm. Tačiau mano atveju buvo ne tik tėvai, bet ir jų gyvenimo partneriai, kuriems taikstytis su mano paauglystės apraiškomis buvo kur kas sunkiau. Abiem. Ar tai būtų šviesoforo raudono signalo spalvos plaukai, ar atsikalbinėjimai bei prieštaravimai. Atrodo, kad visi mano paaugliški „marazmai“ iš visų aplinkos žmonių juos erzindavo labiausiai.
Tikiu, tiek mamos vyras, tiek tėčio žmona su manimi stengėsi kurti šiltus šeimyniškus santykius ir bent iš dalies kompensuoti vieno iš tėvų trūkumą namuose. Vis dėlto konfliktinėse situacijose jie elgdavosi toksiškai. Kritiniais momentais iš kurio nors yra tekę išgirsti, kad aš esu šeimos nesutarimų priežastis, jog neturėčiau pernelyg įsijausti namuose, kurie man nepriklauso.
Nesakau, kad viskas buvo tik juoda ir kad tokius teiginius girdėdavau nuolat, bet ginčų metu man būdavo duodama suprasti, kur mano vieta. Abiejuose namuose tvyrodavo „tu čia nelabai pageidaujama“ nuojauta.
Būdavo, labai nekęsdavau savo pamotės ir patėvio. Kartais kuris nors iš jų mane pakviesdavo į koncertą ar padarydavo pusryčių. Jausdavausi kalta, kad taip ant jų pykau. Tačiau neilgai trukus jie vėl mane traukdavo per dantį, kabinėdavosi prie nereikšmingų smulkmenų (pavyzdžiui, prie kalbos manieros ar prie to, kaip valau trupinius nuo stalo). Tada jausdavausi kalta, kad jiems taip greitai atleidau.
Apskritai kaltė ir nereikalingumo jausmas po tėvų skyrybų nuolat apie save primena. Net nežinai, ką padarei ne taip. Tiesiog jautiesi apskritai dėl kažko kaltas.
Kartu kaltinau savo tėtį ir mamą: kam mane pastatė į tokią nepatogią padėtį? Kodėl manęs negina, kai jų antros pusės man tokios nemalonios ir ciniškos? Noriu pabrėžti, kad tėvai visuomet mane palaikė, skatino ir teikė moralinę paramą, kurią jaučiu iki šiol. Visgi iki išsikraustymo į savus namus kiekvieno iš tėvų šeimyninėje aplinkoje jausdavausi truputėlį nelaukiama. Tarsi gyvenčiau tarp dviejų namų. Juk tėvai ir jų sutuoktiniai kuria naują pradžią, naujus namus, naują šeimą, o aš esu buvusių nevykusių santykių reliktas.
„Taip išeina, kad turi dvi šeimas, tačiau kartu neturi ir jokios.“ Šitai man pasakė mano psichoterapeutė, ir aš ant jos labai supykau. Pavydėdavau bendraklasiams, kurie grįžę vakare namo susėda su namiškiais prie vieno stalo. Aš net nežinau, kaip ta normali šeima atrodo. Bandau žiūrėti į tas „normalias“, kad galvoje turėčiau bent kažkokį modelį. Tačiau ilgainiui bestebint tas idiliškas šeimas (kurioms suskaičiuoti vienos rankos pirštų jau per daug) pamačiau, kad daugiau nei pusė jų iširo. Tada bent galiu pasiguosti, kad mano problema labai bendražmogiška. Bet normalios šeimos vaizdo galvoje vis tiek neturiu.
Aš ir šiandien nenupieščiau šeimos medžio. Matyt, vėl pripieščiau krūvą žmonių, kurie negyvena po vienu stogu. Nes kai tėvų namuose nejauti stabilumo, jį atrandi bendraudamas ne tik su tėvais, bet ir su kitais giminėmis ir ne taip prisiriši prie vietos, į kurią pareini po pamokų.
Jei namai nėra vieta, kur labiausiai norisi grįžti, juos gali susikurti žmonėse.
Kodėl negalima palikti neišspręstos situacijos su tėvais? Beatričės istoriją apžvelgia individualios psichologijos konsultantė, Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ skaitanti paskaitas tėvams apie bendravimą su vaikais skyrybų metu ir po jų, Rasa Kardaitė-Vėlyvienė.
„Beatričė ne šiaip pradeda nuo užduoties nupiešti šeimos medį, vietoje kurio išėjo tik krūmai. Ji tarsi turi teorinį įsivaizdavimą, kas yra normali šeima, tačiau galbūt normali šeima ir yra tas „krūmas“, kur daug tetų, patėvių, pamočių dėdžių, dėdienių ir taip toliau? Galbūt įsivaizdavimas, kad normali šeima – kai visi susėda prie bendro stalo, darniai ir laimingai gyvena, kaip tik yra klaidingas įsitikinimas apie šeimą?
Kitas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį skaitydama merginos pasidalijimą – šešerių metų amžiaus vaikas turėjo labai aiškiai žinoti, kur ir su kuo jis gyvens, kaip bendraus su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų ir kitus dalykus. Dabar, būdama suaugusi, ji pati žino, kur gyvens, gali savarankiškai spręsti, yra sąmoninga. Ir dabar ji jau pati pajėgi kviesti savo tėvus pasikalbėti – bandyti paprašyti nevertinti, nesmerkti, neteisti, o širdimi ir protu bandyti suprasti, kaip ji iš tiesų jaučiasi. Vaikas to padaryti negali, o suaugęs – gali, nes tėvai turi žinoti.
Beatričės liudijime įstrigo dar viena vieta – mergina pabrėžia, kad tėvai ją visada palaikė, rėmė, tačiau būtent tai labiausiai ir gali ją trikdyti prieš pokalbį su tėvais, kurie galbūt duos suprasti, kokia nedėkinga ji yra. Tačiau tam ir skirtas prašymas nevertinti, nesmerkti ir neteisti, o tiesiog išgirsti, kaip yra – aš dėkinga už rūpestį, tačiau galbūt jaučiuosi supykusi, jaučiuosi nereikalinga, jaučiuosi vieniša dėl dalykų iš praeities.
Tai, ką išgyvena Beatričė, – ilgalaikiai neigiami tėvų skyrybų padariniai. Išsiskyrę Beatričės tėvai bandė kažkaip kurti savo gyvenimą, panašu, gal net neblogai pasisekė. Tačiau jų dukrai negera.“
Kodėl taip svarbu nepalikti neišspręstos situacijos su tėvais?
Nes jie elgėsi, kaip mokėjo, tačiau laiku neatliepė į dukters poreikius taip, kaip reikėjo jai. Vaikui svarbiausia – priklausymo šeimai jausmas. Panašu, Beatričei laiku nebuvo suteiktas tikrumas dėl to.
Kitas dalykas – paauglystė, apie kurią ji rašo. Vis bandydavo pasitikrinti, ar ji svarbi, todėl keitė įvairius bendravimo bei išvaizdos keitimo būdus. Taip tikrinosi, ar ji šeimai vis dar rūpi. Kai sulaukdavo patėvio ar pamotės priekaištų, kad dėl jos čia visi kivirčai, ji šiokia, tokia ir anokia, viena vertus, taip gaudavo patvirtinimą sau, kad ji yra kalta, nereikalinga ir turi teisę pykti už tai. Kita vertus, ji taip matuodavo, kiek yra svarbi biologiniam tėčiui ir mamai, kiek šioje situacijoje jie gali jai atliepti.
Kaip suprasti?
Kokią žinutę siunčia paauglys, kai darkosi? Kad kažkokiais būdais jis nori būti suaugusių pamatytas, gauti patvirtinimą: „Aš tave matau. Ir jei nesidarkysi, matysiu, aš labai stengiuosi visada tave matyti.“ Tačiau ji išgirsdavo: „Dėl tavęs čia visi šeimos konfliktai“ ir pan. Iš čia kaltė, kurią iki šiol jaučia, nereikalingumo jausmai, apie kuriuos ji rašo, ir pyktis sau bei šeimai.
Kaip žmogui su tuo gyventi dabar?
Visų pirma, suprasti, kad pyktis dažnai yra antrinis jausmas, kuris slepia labai didelę baimę. Jei nesaugioje situacijoje esantis vaikas bijo – normalu, tačiau, jei bijo suaugęs žmogus, galima manyti, kad gyvena su labai stipriu vidinio vaiko jausmu, kurį paleisti galima dirbant drauge su psichoterapeutu. Iš liudijimo suprantame, kad Beatričė konsultuojasi, ir tai yra labai gerai.
Kitas dalykas – tėvai yra tie žmonės, kurie sukėlė vaikui jausmus, lydinčius jį iki suaugimo, ir privalo apie tai žinoti. Tačiau šiuo atveju labai prašyčiau Beatričės tėvų supratimo ir palaikymo – ne jos vertinimo, o bandymo širdimi ir protu suvokti, kaip jų vaikas jaučiasi. Beatričei nereikia girdėti, kad ji nedėkinga, jai reikia tėvų supratimo dabar.
O jeigu mintis apie tėvų pasisodinimą ir pokalbį kelia siaubą?
Vadinasi, žmogus nesijaučia suaugęs, vidinio vaiko jausmas dar daug stipresnis už suaugusio žmogaus.
Kodėl būtų pavojinga tai, kas buvo, nugrūsti gilyn (juk tai vaikystė, aš dabar suaugusi, gyvensiu savo gyvenimą ir nekartosiu panašių klaidų augindama savo vaikus)?
Nes neįsisąmonintų dalykų negali valdyti. Jei nesi iki galo supratęs, įsigilinęs į tai, kas buvo, ir atleidęs, bet kurioje gyvenimo situacijoje tai gali pakišti koją. Galime pasielgti taip, kaip nenorėjome, nes mūsų pasąmonė mums daro didelę įtaką.
Jei žmogus neina pas psichoterapeutus, neišsako tėvams, kur to žmogaus vidinis vaikas? Jis gyvas, kol gyvas žmogus, nors tam tikrais gyvenimo etapais galbūt nutildomas. Tačiau stresinėse situacijose, situacijose, kurios gali kelti baimę ar primena tam tikrus vaikystės išgyvenimus, vidinis vaikas pasirodo ir pasielgia ne kaip suaugęs žmogus. Tada tampa akivaizdu: „Aš visą gyvenimą sau sakiau, kad taip nesielgsiu, o padariau panašiai ar lygiai taip pat.“ Kodėl? Nes negalėjau sukontroliuoti situacijos, nes kažko neatpažinau, esu kažko neišsprendusi, pvz., netikiu, kad mano šeima gali būti tiesiog krūmas.
Laiške mergina akcentuoja, kad tėvai ją palaikė, tačiau jų antrosios pusės – ne.
Tėvai gal ir palaikė, tačiau ne tokiu būdu, kokio reikėjo jų vaikui. Jie sukūrė kitas šeimas, tačiau jeigu jose nebuvo bendradarbiaujančio, darnaus santykio, galėjo kilti labai didelių konfliktų. Tokiose situacijose vaikui daug lengviau kaltinti patėvį ir pamotę negu tėtį ir mamą. Ant tėčio pykti gal ir nelabai galima (taip mokoma), ant mamos – juolab, o ant pamotės ir patėvio – galima, ypač jei jie sako, kad per mane visi konfliktai.
Tėvų reagavimas į situaciją „viską dariau dėl tavęs“ – atsimušinėjimas. Jie darė, ką galėjo padaryti, nes kitaip nemokėjo, o šioje konkrečioje situacijoje, panašu, nesugebėjo suprasti ir atspindėti pagrindinių vaiko poreikių.
Kokie jie?
Priklausyti. Tai reiškia būti dalimi, turėti ir jausti ryšį (jaustis saugiai santykiuose, turėti draugų, bendradarbiauti).
Galėti, gebėti.„Aš galiu“ – tai kompetencijos jausmas, pasitikėjimas savimi, atsakomybė ir savikontrolė.
Būti vertingam – tai jaustis vertinamam, reikalingam, reikšmingam, kad kitiems ne tas pat, esu aš ar ne, daryti įtaką, prisidėti, padėti.
Išdrįsti – įveikti nerimą ir klaidų/nesėkmių baimę, jaustis lygiam su kitais, tikėti savimi, ateitimi ir turėti vilties.
Kuo gali padėti psichoterapeutas panašiose situacijose kaip Beatričės?
Specialistas gali padėti užsiauginti vidinį vaiką, kad priimdamas sprendimus pajėgtų išlaikyti suaugusiojo poziciją, nepasiduodamas vidinio vaiko jausmui. Specialistas gali padėti suprasti išgyvenamus jausmus ir juos atlaikyti; gali padėti pasiruošti pokalbiui su tėvais ir jį atlaikyti, kad ir kaip pavyks ar nepavyks; gali padėti išsilaisvinti nuo sunkių jausmų, kad žmogus galėtų sąmoningai kurti santykius, šeimą, mokėtų atliepti savo vaikų poreikius, kai pats juos bus įsivardijęs, įsisąmoninęs. Tai padarius įmanoma nebekartoti klaidų, kurias darė tėvai.
