Gražina VERŠINSKIENĖ
„Bendravimas su žmonėmis – tai didžiausia mano vaikystės svajonė. Vėliau suvokiau, kad kiekvienas turime savo bendravimo manierą, kiekvienas bendraudamas ne tik duodame, bet ir gauname – kiek duosi, tiek gausi“, – savo išsipildžiusia svajone džiaugiasi Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė. Noras bendrauti nenusileidžia ir norui pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūromis – tai mero pavaduotoją vilioja į tolimas bei artimas keliones, išvykas.
– Sakėte, kad į kelionę ir iš miego pažadinta vyktumėte. Kokias šalis teko aplankyti?
– Kiekviena išvyka – tiek poilsinė, tiek pažintinė – kažką duoda. Sovietmečiu nebuvo didelių galimybių keliauti, tai daugiau susipažinome su Lietuva, žinoma, ir pajūris traukė, ir poilsis prie ežerų. Atgavus Nepriklausomybę atsidarė sienos – laisvai galėjome pasiekti norimą šalį. Pabuvota Skandinavijos šalyse, Graikijoje, Turkijoje, Italijoje, Ispanijoje ir jos aplinkinėse salose, Čekoslovakijoje ir kt. Norėčiau dar pamatyti Japoniją, Australiją.
– Gal greta smagių prisiminimų yra ir nuotykių buvę?
– Yra ir lėktuvas į uraganinius vėjus pakliuvęs, ir Vietnamo liūtys išgyventos. Beje, į Vietnamą skridau dar sovietiniais laikais, buvo kaip skatinamoji priemonė aktyvistams baigiant universitetą. Taip jau sutapo, kad nuskridome gegužės mėnesį, kai buvo sezonų pasikeitimas, kaip dabar atsimenu, skėtį imtis – beprasmis darbas, o iš palmių tau ant galvos krenta visoks šlamštas ir tai ne blogiausia – siaubą kėlė visokių gyvių kritimas iš jų. Padėtį blogino dar ir skanūs suvalgyti blyneliai, iškepti... iš gyvačių miltų. Blyneliai skanūs, tik atsirūgo mums jie, kai, atrodė, visas žarnas išversime – jie aštrūs mūsų organizmui, o mes, lietuviai, jeigu valgome – tai daug ir skaniai. Nežinojome, ką valgome...
– Minėjote, kad bendrauti mėgote dar vaikystėje. Kokia ji buvo?
– Su nostalgija prisimenu vaikystę – vaikiškas gyvenimas, kai tau niekas nerūpi: nei darbas, nei maistas. Mano visa vaikystė ir dalis gyvenimo prabėgo Šiauliuose – čia gimiau, užaugau, baigiau 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar Šiaulių Didždvario gimnazija). Tada mano gyvenamasis rajonas lyg ir miesto pakraštys buvo, dabar jau centras. Nežinau, kodėl, nors mama kurį laiką buvo pasiligojusi, į darželį nėjau, be to, tokį chuliganą leisti į darželį – būtų buvę pavojinga. Tėvai tada statėsi namelį, tai veiklos man statybvietėje buvo daug. Draugiškai sutarėme su kiemo vaikais, visada mėgusi bendrauti, pirma įsitikindavau, ką aš galiu padaryti, kiek mane bendraminčiai palaikys. Prisimenu įvykį, kuris galėjo liūdnai baigtis. Statybvietėje buvo suvežti šulinio rentiniai. Sugalvojau, kad kai kuriems reikia lįsti į rentinį, o mes likę paridensime, pasisupsime. Berniukai sulipo, o mes patenkinti ridename... Rentinys neatlaikė, suskilo, vienam vaikui lūžo raktikaulis, mes labai staigiai atsiradome namuose, bet tėvai sužinojo, kas tas sumanytojas, beje, jie niekada manęs neteisindavo. Didžiausia bausmė – draudimas eiti į gatvę pas draugus. Dabar sakau, kad visada reikia galvoti apie pasekmes arba protas turi eiti pirma, o tada sprendimas – bet nei dabar tas protas neina pirma, nei tada ėjo.
– Buvote vienturtė šeimoje. Blogai tai ar gerai?
– Aš tai vertinu dvejopai. Jei yra normalūs santykiai, vienas kitam padeda, bendras suvokimas – tai gerai, bet kartais pamatai, kad susipykstama dėl mažo žemės lopinėlio, dėl tėvų meilės, kai vienam per mažai jos skyrė, kitam daugiau – tada pagalvoji, kad geriau vienam. Žinoma, gerai, kai nelaimės atveju yra su kuo pasitarti. Turėjau ir aš nemažai problemų – tėvas mirė, mama pasiligojusi liko viena Šiauliuose, dažnai reikėjo važiuoti – derinome, sprendėme su šeima. Nesijaučiu, kad būtų tuštuma, kad kažko trūktų. Šeimos atžvilgiu ėjau tėvukų pėdomis – auginu vieną vaiką, sūnų. O štai profesinė veikla visiškai nesusijusi – tėvukas per 40 m. dirbo gamykloje „Verpstas“ mezgimo ir siuvimo mašinų derintoju, buvo gerbiamas darbuotojas, mama dirbo kontoroje.
– Kaip žemaičiai sakytų, vaikystėje buvote velnių priėdusi, o kokia buvote mokinė?
– Gatvėje visada buvau atamanas – kaip tas karvedys, kuris pasislepia ir visada lieka sveikas, taip ir aš atsitraukdavau į antrą planą, prasmukdavau nenubausta. Mokykloje irgi buvau išdykusi. Turėjau ilgas storas kasas, o už manęs sėdėjęs berniukas su jomis kaip su arklio pavadžiu mosuodavo, neapsikęsdavau, atsisukusi skaudokai jam pliaukštelėdavau. Žinoma, tuoj gaudavau mokytojos pastabą. Būdavo, kad ir kasas su smeigtukais prisegdavo, jei nejusdavau, stojantis skaudu gi būdavo. Prisimenu, pradinėje mokykloje mums priešpiečiams duodavo bandelę. Sugalvojau, kaip tam pagrindiniam kasų tampytojui atsiteisti: į bandelę, kai jis nematė, supyliau rašalo. Pasekmė atsikandus nuspėjama... vaikas visas rašaluotas. Draugai neišdavė, tad kaltų nerasta... Bus jam mane tampyti. Žinoma, ne visada pavykdavo bausmės išvengti, gal buvo ir viena kita fizinė bausmė. Tėvai tada kitaip suvokdavo auklėjimą, bet nuo to blogesni netapome ir meilė tėvams nebuvo mažesnė, be to, savo pykčio ant kitų neišliedavome.
– Kuo svajojote būti vaikystėje ir kaip pasirinkote mediciną?
– Labai norėjau studijuoti pedagoginiame institute, būti mokytoja. Mokyklos užduotis namuose spręsdavau ant spintos durų, įsivaizdavau save kaip mokytoją, nors matematika man buvo toks vargelis, toks miškas, kad oj-oj-oj. Nors medicina vėliau, kai reikėjo laikyti egzaminus ir pasirinkti, kuriuo keliu eiti toliau, paėmė viršų, svarbiausia norėjau tokio darbo, kad būtų kuo daugiau bendravimo su žmonėmis. Tiek mokykloje, tiek studijų metais teko patirti ir neteisybės jausmą, mat buvo tokių mokinių, studentų, į kuriuos kitaip žiūrėjo nei į mus, eilinius, atvykusius iš provincijos – jų ir žinių įvertinimas buvo aukštesnis, nei jų žinios. Gyvenimas parodė, kad tai nepagerino jų gyvenimo – kai kurie pasitraukė iš gyvenimo, kai kurie sužlugo. Galima sakyti, kad tos „viršūnėlės“ nusėdo į dugną, o mes, tos pilkos pelytės, pakilome ir kažką pasiekėme.
– Kodėl pasirinkote būtent higienisto epidemiologo studijas?
– Studijuodama Vilniaus universiteto Medicinos fakultete irgi nenurimau. Seniūnas buvo geras, stropus studentas, o mums reikėdavo iš paskaitų pabėgti, kad pigiau pažiūrėtume naują kino filmą – kam čia reikalingas tas mokslinis komunizmas ar filosofija, vakare dar į teatrą nulėkti... Visur kažką suorganizuodavau. Niekas dėl praleistų paskaitų pasiaiškinimo nelaukdavo, svarbiausia egzaminus išlaikyti ir stipendiją gauti. Su studijų draugais siejo geri, draugiški santykiai, kartu keptas bulves valgydavome, po sesijos į restoraną nueidavome. Iš karto stojau į bendrąją mediciną, o vėliau pasirinkau gydytojo higienisto epidemiologo specialybės, kuri tada buvo vertinama kaip perspektyvi, studijas,. Traukė todėl, kad nebuvo budėjimų, mokslas apėmė įvairias gydymo sritis ir ne tik – ir mitybą, ir gyvenimo bei darbo aplinką, ir t. t. Ir net kartais inžinieriumi tampi. Kartais suabejodavau savo pasirinkimu, bet pasaulis tobulėjo, o tiek daug dalykų teko išmanyti – nuo ikimokyklinio ugdymo įstaigoms iki pramonės įmonėms keliamų higienos reikalavimų.
– Kaip suprasti, kad kartais ir inžinieriumi higienistas tampa?
– Paprastai. Anksčiau darbo higiena mums buvo priskirta – juk reikėjo žinoti, kas išsiskiria litavimo metu, kiek švino prisikvėpuodavo darbuotojai spaustuvėse ir kaip jis veikia organizmą – tai savotiška inžinerija. O kur dar reikalavimai ventiliacijos, darbo vietos įrengimui. Tik dabar ta funkcija perduota darbų saugos inspektoriams.
– Ar galima sakyti, kad Jūsų atvykimą į Mažeikius lėmė naftos gamyklos statyba?
– Dabar baigęs mokslus dažnas pasuka į užsienį, o tada gaudavome paskyrimą ir reikėjo atidirbti toje darbovietėje 3 m., nes valstybė tau mokslui skyrė lėšų. Aš gavau paskyrimą į Jurbarko sanitarijos epidemiologijos stotį, dirbau gydytoja epidemiologe ir man patiko šis darbas. Deja, neturėjau būsto – eilės didelės, teko ir vienur, ir kitur pagyventi. Juk jaunas žmogus, išsinuomoti nėra kur, o viešbutyje per brangu. Sutikau žemaitį iš Telšių, už kurio ištekėjau, reikėjo nuolatinio būsto, o butas manęs laukė... Mažeikiuose. Statomai naftos įmonei reikėjo, kad Mažeikių sanitarijos epidemiologijos stotyje dirbtų komunalinės higienos gydytojas, kurio čia nebuvo, pasiūlė butą ir neapgavo – atvykome gruodžio mėn., o butą gavome kovą.
– Šiauliai – didelis miestas, čia gimėte, mokėtės sostinėje. Kas Jums įsiminė atvykus į mažą miestelį – Mažeikius?
– Gerai prisimenu, kaip savo pirkinį – metalinius karnizus – į ką tik gautą butą Naftininkų gatvėje nešiausi tamsiomis gatvėmis iš senamiesčio. Tamsus metas, purvynas, lyg ir mačiau gatvę, bet kur tau... paklydau. Prakeikiau tuos karnizus, tada maniau, kad geriau dar būtų užuolaidos ant virvutės kabėjusios. Po truputį gatvės gražėjo ir manau, kad dabar Mažeikiai – patrauklus miestas.
– Minėjote, kad Jūsų darbas tada nelabai dėkingas buvo, ypač kai reikėjo stebėti naftos gamyklos išmetimus...
– Taip, seniau higienisto reikalavimai nebuvo tokie svarūs, nebuvo taršos mokesčių ir aplinkos apsaugos reikalavimai nebuvo tokie griežti. Didžiausi išmetimai buvo stabdant ir paleidžiant gamyklą, kurių anksčiau buvo nemažai. Beje, kontroliuojančio asmens niekada niekas nemėgo. Viskas gerai, kol vardini pliusus, gerumas pasibaigia pradėjus vardinti trūkumus ir kai imiesi rašyti protokolą. Bet ir verslininkus reikia suprasti ir atjausti – jie tiesiog pasimeta tarp jų veiklą kontroliuojančių institucijų, kurių be galo daug. Mano darbo taktika buvo tokia, ir dabar taip manau, kad nereikia bausti iškart – duoti laiką trūkumams pašalinti, tik neįvykdžius reikalavimų imtis griežtesnių priemonių. Kol dirbau eiline komunalinės higienos gydytoja, mažiau atsakomybės teko, daugiau išgyvenimų, nesėkmių darbe patyriau, kai dirbau Visuomenės sveikatos centro vyr. gydytoja. Jei kurioje nors stovykloje ar vaikų lavinimo įstaigoje masiškai ima viduriuoti vaikai ar ūmus kokios nors ligos protrūkis, kaltas Visuomenės sveikatos centro vyr. gydytojas – tuoj verčiamas iš posto. Net du kartus teko patirti šį jausmą, bet likimas taip sudėliojo, kad vėl grįždavau į ankstesnes pareigas ir net daug metų dirbau Telšių visuomenės sveikatos centro Mažeikių skyriaus vedėja.
– Kaip Jums politinis gyvenimas Lietuvoje?
– Esame nepakantūs, susikoncentruojame tik ties savo problema, kad tik ji svarbiausia, o reikia matyti ne vien savo problemas. Mes per daug gal ūmūs, visi mums blogi, gal kaip valstybei mums reikia subręsti. Niekaip neišsirenkame tinkamos valdžios, nors eidami balsuoti lyg ir balsuojame už savo norimą kandidatą. Be to, mes, lietuviai, labai niurgzlūs, viską matome tik juodomis spalvomis. Net ir per televiziją pirmiausia rodoma, kas kur susimušė, kokia katastrofa, avarija įvyko, liejasi žiaurumas... O kodėl gi neparodžius gerų darbų, didvyriškų poelgių. Arba kitas kraštutinumas – pavydas, būdingas lietuviui. Ne visi vienodą darbą dirbame, ne vienodą ir uždarbį gauname ir apranga skirtinga – užtenka, buvo jau, kai visi vienodais paltais vaikščiojome.
– Galėtumėte ilsėtis, ramiai gyventi tik dėl savęs...
– Aš dabar ir gyvenu dėl savęs, džiaugiuosi, kad galiu bendrauti, kad su manimi dar bendrauja, ką aš daryčiau be veiklos – kambarius tvarkyčiau, pietus gaminčiau ir pro langą žiūrėčiau. Užsidaryti savyje, savęs neberealizuoti – tai ne man, nebūtų atsako, o man reikia su žmonėmis bendrauti, ir nesvarbu, kur – ar šventėje, ar darbe, ar net parduotuvėje.
– Tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis. Ar lengva, jei pašnekovas priešingai nusiteikęs?
– Turiu ir ilgą vadovavimo žmonėms stažą – jų išklausymas, problemų sprendimas, beje, ir kolektyvas buvo didelis, apie 60 darbuotojų. Dabar tenka bendrauti su įvairių kategorijų žmonėmis, todėl norisi būti santūriai. Kartais trukdo nemokėjimas perrėkti kito, jei jis tave ir aprėks. Žinoma, tai kiekvienas savaip interpretuoja. Geriau patylėti, bet neatsitraukti, o atėjus laikui pareikšti savo nuomonę. Laikausi tokios pozicijos – nereikia kariškam vaizdeliui kariškai ir atsakyti, tegul tas šaudo, po kurio laiko ateina tiesa. Juk gamtoje yra tas neigimo neigimas ir viskas susiję, nėra tuštumos nei gamtoje, nei bendravime. Siekdama išvengti konflikto, kai esu susierzinusi, visada mintyse sakau sau: „Būk rami.“ Įsikarščiavęs gali ir kitą įžeisti, ir save įskaudinti, o trečioji stovykla, kuri užėmusi stebėtojo poziciją, visada pasijuoks.
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar ir kokie pomėgiai lydi Jus?
– Lydi geros, gražios nuotaikos, reikia džiaugtis gyvenimu, aplinkiniais, tuo, ką turiu – šeima, sūnumi, dviem anūkais. Jaučiu sentimentus žirgams, pajodinėti mėgau ir anksčiau, gal todėl, kad ir tėtis anksčiau kaustydavo arklius, net kalvystės ir arklių kaustymo pažymėjimą turėjo – jį iki šiol išsaugojau, gal 1930 m. jis išduotas. Man žirgas – švaraus gyvulio pavyzdys, jam iš nešvaraus kibiro vandens nepaduosi. Pajodinėju ir dabar, dažniausiai vykstu į Kurtuvėnus, bet kartais prisitaikau prie aplinkos, pajodinėju ir kitur. Kiekvienas žirgas tave jaučia, kaip ir žmogus jaučia žmogų. Yra žmonių, su kuriais noriai bendrauji, su kitu lauki pokalbio pabaigos – tiesiog kiekvienas turime savo aurą. Atsipalaiduodama klausausi muzikos. Kokios? Priklauso nuo nuotaikos – ir klasikinę, ir liaudišką, ir šiuolaikišką, ypač patinka „El Fuego“ vaikinų grupės atliekamos dainos. Norėčiau visiems palinkėti – nubuskite kiekvieną rytą su šypsena ir vykitės gyvenimą. Gyvenkite jį, džiaukitės juo ir jauskite jį. Darykite tai, kas sekasi, darykite tai, kas svarbu.
Nuotraukos iš redakcijos archyvo
