Gražina VERŠINSKIENĖ
„Dar būdama maža, gal trimetė mergaitė, šliaužiojau paskui kiekvieną arklį, o jau ūgtelėjusi laukdavau, kada bus suteikta didelė atsakomybė – vadelioti. Vėliau jau mergaičiukė nesibodėjau ir čia buvusiose kiaulidėse mėšlą mėžti, kad tik leistų į ganyklą (net 30 metrų!) nujoti arklį. Jodama įsivaizduodavau, kad šuoliuoju ant eiklaus žirgo. Jau nuo mažų dienų puoselėjau svają – turėsiu arklį ir jodinėsiu po savo žemę... Mano svajonės išsipildė su kaupu, net trylika kartų viršijo lūkesčius – svajojau turėti arklį, o turiu trylika žirgų“, – savo dabartiniu gyvenimu džiaugiasi Sedos žirgyno savininkė ūkininkė Gražina Kleinauskienė, Baltijos Hanoverių veislės žirgų augintojų asociacijos, arabų žirgų augintojų asociacijos ir KFPS Royal Friesian horses fryzų veislės žirgų augintojų asociacijos Olandijoje narė.
Lauko keliukui atvedus į žirgyną, sodyboje pasitinka prunkščiantys žirgai, juodosios gulbės tvenkiny, šnekorius povas, garbingoje vietoje sėkmę simbolizuojanti pasaga, o prie vartų didžiulis akmuo, turintys savo istoriją.
– Jūsų svajonės beveik visos tampa realybe.
– Didžiulis akmuo irgi mano svajonės virsmas realybe. Dar būdama mergaitė straksėdavau pro vieną sodybą žemuogiauti ir vis akys užkliūdavo už plataus akmens. Tiesa, pakilęs nuo žemės jis buvo nedaug, netikėjau, kad jis beveik trimetrinis. Gavus kaimyno leidimą, prasidėjo atkasimo darbai – kasam kasam ir vis pabaigos nematyti. Atkasus vėl problema, kaip jį tokį didžiulį pargabenti. Paklausę patarimų laukėm žiemos, kad pašaltų. Spustelėjus šaltukui du traktoriai pabandė jį iškelti, kur tau, nė krust – teko kviestis galingesnę techniką. Pagaliau akmuo pasidavė ir kaip kamuolys ridenamas pajudėjo kaimo keliuku sodybos link. Akmuo tai prie vartų, bet kelias kaip upės vaga – teko ir kelią sulyginti. Užtat galingas akmuo simbolizuoja mūsų sodybą.
– Didžiausia svajonė nuo mažens – žirgai. Minėjote, kad pirmą kartą užsiropštėte ant arklio gal penkerių, o kada pirmasis arklys atėjo į Jūsų kiemą?
– Su pirmuoju vyru gyvendami Pašilės kaime (Skuodo r.) įsigijome pirmąjį arklį, vėliau prisiauginome dar ir kumelaitę, kuri ne vieną mėlynę įtaisė, kol ją išmokiau ir pripratinau prie darbo. Pirmieji žirgai į mano sodybą atėjo jau gyvenant su antruoju vyru, tada apie žirgyną net minties neturėjau, gal ir pačią stebina, kad meilė žirgams išaugo į žirgyną. Prisimenu, kaip po ilgų atostogų Teksaso valstijoje grįžau vežina teksasietišku balnu, kamanomis, mat tvirtai apsisprendžiau įsigyti žirgą – pabodo po žirgynus važinėti, bet vėl tas drastiškas mano būdas vietoj vieno – du žirgai pradėjo palaikyti man draugiją – Viraža ir Misteris X. Net ir trečią žirgą įsigydama dar neplanavau žirgyno. Dažniausiai man pačios netikėčiausios mintys šaudavo kelionėse, šįkart svečiuojantis Luizianos valstijoje, žvilgsnį interneto platybėse prikaustė Vilniaus žirgyne parduodamas arabų veislės žirgas. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tai buvo trečias žirgas, bet kol kas sau.
– Minėjote, kad, turėdama Viražą ir Misterį X, pajutote, jog norite turėti kompanioną jodinėjimui, o ir žirgai geriau jaučiasi draugijoje, todėl prie Jūsų prisidėdavo vienas kitas draugas, pažįstamas. Ar tada ir gimė idėja įkurti žirgyną?
– Žirgyno idėja turbūt gimė prieš ketverius metus. Vasarą guliu Palangos pliaže, bangos pliuškenasi į krantą... Atmerkiu akis ir kaip miražas – prieš akis keršas arklys. Neįtikėtina tai pamatyti prie jūros. Buvo du arkliai, bet keršas įspūdingas – galva iškelta, laikysena išdidi. Mačiau, kaip mergina tai nulipa, tai vėl užlipa, kaip fotografavosi vyriškis. Tada ir pagalvojau, kad man reikia tokio arklio žmonėms jodinėti. Jau Palangoje ėmiau šnekinti žirgo savininką, kuris pasiūlė ir kitą – galėjau rinktis vieną iš jų. Vyro namie nebuvo, su kuo pasitarti, kurį parsivežti, jei abu patinka. Taip parkeliavo abu.
– Žirgynas Jūsų tėviškėje, kurią buvote palikusi trylikai metų...
– Didžiuojuos ir esu laimingiausias žmogus, kad galiu gyventi tėviškėje, po šimtamečiais medžiais. Labai gerai atsimenu obelis, kurioms buvo apie 60 m. – iki ašarų graudu buvo, kai jas rovė. Tokių alyvinių obuolių, jos buvo trys ir visos skirtingų skonių, gyvenime nesu niekur bevalgiusi. Gimiau, žinoma, Mažeikių ligoninėje (juokiasi). Su mano gimtine labai įdomu – gimiau Orvidyškės kaime, kurį po kiek laiko pervadino Arvydiškėmis, dar vėliau gyvendama toje pačioje troboje pasidariau, kad gimiau Padvarninkų kaime. Mat mes, trys kaimynai, kurių sodybos viena nuo kitos buvo maždaug 200 m atstumu – vienas gyveno Arvydiškės k., kitas – Padvarninkuose, trečias – Kalnijuose. Sedos valdžia nusprendė suvienyti ir padaryti vieną kaimą – tai dabar visi trys kaimynai gyvename Padvarninkų k.
– Pavaikščiokime prisiminimais po Jūsų gyvenimą...
– Baigiau Sedos vidurinę mokyklą, vėliau įgijau bibliotekininkės specialybę, bet supratau, kad labai nuobodus darbas sėdėti bibliotekoje ir ranka korteles pildyti, nors knygas labai mėgstu ir dabar skaitau. Tėvai buvo prieš, bet vis vien pasirinkau zootechnikės specialybę, nes man kiekvienas gyvūnas, kiekvienas augalas, kiekviena žolelė, pakanalėje išaugusi, stebuklingi. Dabar ši specialybė labai praverčia. 21 m. sukūriau šeimą, apsigyvenome Pašilės kaime (Skuodo r.), kadangi fermoje zootechniko vieta buvo užimta, tai pasiūlė dirbti sekretore-mašininke kolūkio raštinėje, 6 m. čia dirbau. Kai pradėjo irti kolūkiai, tada prasidėjo ūkininkavimas, kurio labai norėjau, labai džiaugiausi žeme, gyvuliais, bet... šeimyninės aplinkybės nebuvo palankios tokiam darbui ir tolesniam šeimyniniam gyvenimui.
– Kas Jūsų laukė tėviškėje?
– Išėjau kaip į nežinią, nes sodyboje irgi rojus nelaukė: pastatai buvo seni, griūvantys – ir namas, 1922 m. statybos, ir tvartai. Į tėviškę, vedina kumelaite ir visa krūva gyvulių, grįžau po skyrybų prieš 19 metų. Nenoriu nė prisiminti to laikotarpio – tai skausmingi prisiminimai, teko nusivilti, išdraskyti tai, kas buvo per daug metų sukurta. Didžiausias rūpestis, kaip išgyventi, išsikapstyti, negaunant alimentų, kaip išlaikyti du vaikus – vienam tada buvo 16 m., kitam – 14 m. Gyvenome ta diena – darbo daug, o pajamos minimalios... Atiduodi už žemės suarimą, šieno pjovimą ir pan., dar nuperki kiaulėms miltų ir tau lieka absoliutus nulis. Valgydavome tai, ką užsiaugindavome savo darže. Kiaules, kurių vienu metu turėjau net 60, augindavome pardavimui – ją pasiskersti sau buvo prabanga. Tiesiog dirbai ar iš idėjos, ar Lietuvos labui, kažkas tuo pasinaudodavo – nupirkdavo, veždavo į turgų ir gaudavo grynuosius pinigus. O tu, kuris murdaisi po mėšlą ir įdedi kruviną prakaitą, gauni šnipštą. Beje, ir ožkas septynias buvau įsitaisiusi. Dabar atsisakiau visų ožkų, praėjusiais metais buvau gavusi dovanų vieną, bet ta jau mano... dovanėlė, kai užaugo buvo tikra dovana – visi su mėlynėm vaikščiojom. Labai skanūs kepsniai ožkienos buvo.
– Buvote vieniša 38-erių moteris. Kaip pavykdavo prisišaukti vyrišką ranką – juk be jos ūkyje neapsieisi?
– O čia ir prasidėdavo „linksmumai“. Šieną nupjauti dar šiaip ne taip prisiprašydavau, reikia grėbti – vieno prašai, kito – kiekvienas savo dirba. Tada pasikinkau kumelę į „grėbarką“ ir važiuoju. Bepigu, kad esu tėvo vaikas, viso to išmokau ir man patinka – tokio darbo nebijau. Susigrėbti susigrėbiu, bet reikia ir suvežti, vėl bevaisės talkos paieškos, tik sugaištas laikas. Nieko nepešusi, tik patyrusi stresą, kad iš tavęs vos nesityčioja, vėl kinkau kumelę, į vežimą įsidedu kopėčias, šakes, grėblį, pasiimu vandens ir viena pati išvažiuoju į laukus vežti šieno. Ča ir yra „romantika“ – viena pati. Pasikrauni, kai nebetelpa, įlipi suminti, kai paaukštėja, jau lipi kopėčiomis. Gerai, jei būtų traktorius, o čia arklys – jam bimbalai kanda, jis muistosi, nenustovi vietoje, šaukiu jį stabdydama, net laukai skleidžiasi. Darbas tuo nesibaigia, reikia ir po stogu pakišti, „kuškelius“ kelis iškrauni – lipi laiptais ir neši į pastogę... Ir taip apie 10 traktorinių priekabų, taigi, 50 vežimų. Nusišypsodavo laimė, jei trečdalį šieno dar padėdavo kas nors suvežti – ar sūnus, ar kaimynai paaugliai – o likusi dalis vienai tekdavo. Bet užtat malkų turėjau sočiai, gyvendama su vyru beveik visada pritrūkdavau, o jis su savo „zeimeriu“ eidavo pjauti kitiems. Tai iki kokių metų moteris taip gali dirbti? Ir aš nesu tokia vienintelė.
– Gyvenimas, o ir, kaip pati sakėte, drastiškas būdas padėjo daug pasiekti?
– Mašiną turėjau seniai, deja, teisių tai ne. Reikia paršiukus vežti į turgų, krenti prie rankos kaimynui – vienam 33 metų vyrui mama gal iš pavydo: „Gal Gražina neparduos paršiukų“, neleidžia. Galiausiai randu vairuotoją – nors vairuoja mano mašiną, bet aš po turgaus bijau paprašyti, kad nuvežtų į parduotuvę, nes gali būti nepatenkintas. Tokia priklausomybė labai slėgė, tad nusprendžiau įsigyti teises. Vargana ta pradžia – pinigų neturėjau net avansui, brendu per sniegą 3 km į Sedą, grįžtu į šaltus kambarius ir tekinom į tvartą – apsišerti reikėjo tokią krūvą gyvulių. Vėliau, kai reikėjo pradėti sėsti prie kompiuterių, teko vykti į Mažeikius. Tada reikėjo jau ir prie autobuso derintis... Bet aš tą padariau.
– Kokia tada buvo gyvenimo prasmė?
– Jei esi gyvas žmogus, kaip gyvensi nedirbdamas. Pramoga tik – knyga, televizorius, džiaugeisi, jei jis nesugedęs, beje, tik sugrįžusi į tėviškę, kokius 2 ar 3 m. išgyvenau be televizoriaus ir, kaip matote, ir gyva, ir sveika. Tada tik džiaugeisi, kad graži saulėta diena, džiaugeisi kiekvienu suvežtu šieno „kuškiu“ ir skaičiavai, ar užteks. Dirbdama nuo 7 val. ryto iki išnaktų vis galvodavau, kad kada nors nudirbsiu visus darbus – ateina ruduo, matai, kad jų dar daug, žiema – o darbų pabaigos nematyti. O taip svajojau, apsidirbsiu darbus, išvažiuosiu atsipūsti kur nors prie ežero, bet kartais tik nosį pakeli ir nusistebi, kad gėlė jau baigia nužydėti, ne visada būdavo laiko net žiedu pasidžiaugti. Bet... aš esu ne tokia standartinė moteris, kaip visos kitos. Kai kiti sunkiai uždirbtus litus išleisdavo cigaretėms ar alkoholiui (man šie žalingi įpročiai svetimi), mes su vaikais net juodžiausiais laikais užsukdavome į kavinę išgerti kavos ir suvalgyti pyragaitį, leidau sau prabangą nuvykti ir į žirgyną.
– Ūkininkaudama ir vaikus į gyvenimą išleidote. Kada ėmė šviesėti Jūsų gyvenimas?
– Išleidau... Jei taip galima pasakyti, grietinės puslitrinį įpylusi išlydėjau du vaikus į Klaipėdą mokytis, gerai, kad tie vaikai protingi, išėjo rankelėmis susikibę – vienam 18 m., kitam šešiolika buvo. Abu savarankiškai iš stipendijos gyveno, po paskaitų eidavo dirbti, o aš tik maisto įduodavau – nebuvo iš ko, vaikų tėvas nerėmė. Galbūt 45-erių sulaukus pradėjo keistis mano gyvenimas – vaikai išėjo, nebereikėjo jais rūpintis finansiškai, likau viena. Beje, buvau pradėjusi auginti tiek gyvulių, kad, nors ir minimalų pelną, bet jau pajaučiau, galėjau sau kažką leisti nusipirkti. Kartu pradėjau matyti tokio darbo beprasmybę – dirbi dirbi, lyg ir užsidirbi, bet su viena ranka gauni pinigus, o su kita atiduodi. Nepaaiškinamas tas kaimo gyvenimas – tu dirbi, laisvo laiko neturi, bet ir nieko neuždirbi.
– Tokia beprasmybė padiktavo išeitį – imtis drastiškų priemonių...
– Nusprendžiau keisti gyvenimą, nes toliau taip buvo nebeįmanoma – nei finansiškai, nei fiziškai. Pamaniau, eisiu gal į „Maximą“, sėdėsiu lakuotais nagais kasoje ir nustatytu laiku gausiu algą. Taip jau išėjo, kad pirmąja darboviete tapo „Mažeikių mėsinė“. Juokinga, bet, kai nuėjau dirbti, nustebau – nejaugi mieste žmonės gali dirbti sunkiau nei ūkininkaujant. Pirmiausia teko dirbti, kur buvo šlapia ir šalta, po to perkėlė į sandėlį, kur irgi buvo šalta, tik sausa. Dirbau po 12 val. ir teko kelti tokį svorį, kuris atrodo virš žmogaus jėgų, sunku buvo priprasti ir prie naktinės pamainos – nebeapsikenčiau ir išėjau iš ten.
– Bet būtent tuo metu Jūsų gyvenime atsirado žmogus, visiškai pakeitęs gyvenimą?
– Likimas pasisuko kita linkme, kai kartą po darbo ir aš savaitgalį nutariau praleisti taip, kaip visi žmonės – pasilinksminti. Kadangi negeriu ir nerūkau, pasirinkau šokių aikštelę, kur minioje pamačiau įspūdingai atrodantį vyrą, žvilgtelėjau ir iš karto nusukau akis. Mane pastebėjo ir jis, atsisakius jo siūlomų alkoholinių gėrimų, pavaišino kava. Veiksmas vyko kaip nebyliajame kine – be žodžių. Dar tą patį vakarą jo žydros akys stebėjo mane ir restorane. Galėjome ir nebesusitikti, bet likimas lėmė mums pasimatyti ir kitą savaitgalį. Mane lyg kas traukė vėl į šokius, o ir jis jau buvo pasiruošęs, net planą, kur gyvena, nubraižęs. Taip prasidėjo kitas mano gyvenimo etapas – susipažinimas su antruoju vyru. Drastiškas žingsnis pradėti draugauti su užsieniečiu tokiame amžiuje – moteris netoli penkiasdešimties. Negana to – po 9 mėnesių draugystės pasipiršo ir dar sugalvojome susituokti – aš, kaimo moteris, išteku už užsieniečio. Jau nekalbu apie kalbos barjerą, kai susitikome prieš 9 m., aš angliškai nemokėjau netgi „taip“ pasakyti.
– Dabar Jūs sklandžiai kalbate angliškai. Kaip tas lūžis vyko?
– Draugystės pradžioje mums vertėjavo jo draugas kroatas, kuris mokėjo rusiškai. Vėliau mano būsimasis nešiojosi su savimi žodyną, o aš neturėjau supratimo net, kaip perskaityti, negalvojau, kad tie mūsų santykiai taip toli nueis – jau tada būčiau galėjusi kursus lankyti. Daug painiavos buvo ir su žinutėmis – gavusi ją siųsdavau sūnui, šis savo sužadėtinei, kuri išversdavo – tada atgal man, ta pati grandinėlė ir su mano atsakymu Christopheriui. Pirmas kibimas į mokslus buvo, kai po sužadėtuvių išvažiavome gyventi į Kroatiją, ten surado anglų kalbos mokytoją. Paskui jau Mažeikiuose lankiau anglų kalbos kursus. Norint galima daug ką išmokti – dabar jau susišneku ir su vyru, ir užsienyje.
– Sakėte, kad atėjus antrajam vyrui į Jūsų gyvenimą visas gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu.
– Turiu žmogų, kuris mane supranta, ir aš jį suprantu, vienas kitą papildome, vienas iš kito pasisemiame. Šeimoje visų pirma yra pagarba, supratimas, draugystė – mano nuomone, tai santykiuose svarbiausias dalykas. Labai didelis romantikas, jau draugystės pradžioje pastebėjau – tai automobilyje glėbys raudonų rožių manęs laukia, tai viešbučio vonia paskendusi rožių žiedlapiuose. Niekada nepabosta dovanoti gėlių, gaunu jų, kai ir jis toli – štai Valentino dieną didžiulė puokštė rado mane net kosmetikos kabinete, o prie jų – atvirukas, rašytas jo ranka. Atstumas nesudaro kliūčių gauti dėmesio – jo sulaukiu daugiau nei kitos, kurios visą laiką kartu su vyru gyvena, kasdien mažiausiai penkių skambučių sulaukiu.
– Dabar Jūs galėtumėte leisti sau poilsiauti, jodinėti žirgais, keliauti. Kodėl Jūsų kieme pilna gyvūnų, suprantu – keturi šunys – sodybai saugoti, bet, be žirgų, dar auginate 80 įvairių paukščių?
– Trejus metus taip gyvenau – tik grožio salonai, dienomis važiuodavau prie ežerų, Palangos pliaže gulėdavau, vakarop nueidavau pajodinėti į žirgyną, vėliau muzikiniai vakarai... Grįždavau naktį namo, kartais pasilikdavau ir viešbuty, kitą dieną vėl tas pats. Neturėjau net svogūnų pasisodinusi – juk parduotuvėje yra. Žiemos metu važiuodavau su vyru į užsienį, ten, kur jis dirbdavo – Italiją, Kroatiją, JAV ir kt. – bet man pradėjo atsibosti, reikėjo ir reikia veiklos, noriu save realizuoti. Amerikoje net prašiau vyro, kad nors kambarinės vietą surastų viešbuty. Grįžusi namo pradėjau sakyti, kad ne tik žirgo noriu, bet ir viščiukų. Naujajame tvarte vietą rado ne tik jie, bet ir fazanai, povai, juodosios gulbės, kiti plunksnuočiai. Esu labai laiminga. Pagaunu save ties mintim, kad, jeigu šiandien atsirastų pirkėjas, kuris paimtų visus žirgus – visus ir parduočiau, nes žmonių, norinčių dirbti, nėra, o mokančių bėdoti, kad nėra pinigų, darbo – daug. Suteiki darbą – jie neateina, susirenka tik atlyginimų dieną. Žmonės nesuinteresuoti dirbti, kadangi valdžia jais gerai pasirūpina, tik įdomu, iš kur ta valdžia gauna pinigų – ar ne iš tų, kurie turi verslą, ir iš tų, kurie dirba. Vadinasi, dirbantis žmogus, sąžiningai mokantis mokesčius, turi išlaikyti tuos, kurie tingi ir kurie geria.
– Jūs save įvardinate, kad esate ne tokia, kaip visos. Daug drastiškų pokyčių Jūsų gyvenime?
– Mano pasiekimai visi drastiški. Turbūt pradedant pirmosiomis vedybomis – nusprendžiau, kad reikia ištekėti, ir ištekėjau, paskui gimė vaikai. Kaime, kur gyvenau 13 m., jodinėjau arkliu – ir vyrai, ir moterys juokėsi: „Nejaugi moteris gali jodinėti arkliu – ar ji darbo, vyro neturi“, o vienas, pabaidęs arklį, patarė namuose prie pečiaus sėdėti. Netikėta žmonių reakcija, aš visada buvau kitokia, iš visų išsiskyrusi, na, kuri moteris viena laikytų 60 kiaulių, 5 raguočius, arklį. O man ne – aš viena padarysiu visus darbus. Manęs negalima be priežiūros palikti – tai aš vėl žirgą nusiperku... be vyro žinios, paskui nežinau, kaip pasakyti.
– Dar vieną iššūkį įveikėte visai neseniai...
– Turėjau dar vieną problemą – reikia važiuoti į kokią šventę, varžybas ar kur kitur, ieškau žmogaus, kad nuvežtų su priekaba žirgus. Vargsti, kol surandi, moki pinigus ir esi labai nuo jo priklausomas, atvažiuos ar ne. Pati juk tik mėgėjo teises turiu, o reikia turėti C, E kategoriją. Prasideda įdomioji dalis, ką dabar daryti, man per 50 m. – negi vėl reikės laikyti teises, o C kategorija reiškia sėdi į vilkiką ir mokaisi, ir dar prikabins 17 m junginį, reiks važinėtis po miestą, per visus žiedus – pamaniau, kažkokia nesąmonė, tai vyro darbas. Apie pusmetį vyniojau tą mintį, svarstymus pakeitė po ranka pakliuvusi reklama – užėjau tik pasidomėti, kas ir kaip, o man sako: „Sėskis ir mokykis, tik pervesk avansą.“ Akyse stovi ištįsę vyrukų žvilgsniai, kai susimokėjusi grįžau į klasę, mat banke buvo didelė eilė ir aš apie valandą užtrukau – gal manė, kad išsigandau. Tik šiek tiek nugąsdino mokymosi tempas – mat sakė, kad po dviejų savaičių jau teises turėsiu. Teisės į kišenę gulė visgi po trijų mėnesių – teorija, pravažiavimai, papildomi važiavimai, egzaminai, teisių pagaminimas. Jie tik teoriją norėjo prastumti per dvi savaites, nors ir tai buvo sudėtinga. Tiek teoriją, tiek važiavimą kruopščiai mokiausi, net techninę dalį krimtau. Vos tik apšilus po teorijos, atvežė prie didžiulės mašinos – tokią mašiną suvaldyti... Ir ką, pradedu puškuoti po miestą, į degalinę degalų įsipilti – visa išraudusi, akys, matyt, jau buvo pro priekinį stiklą išlipusios. Atėjo egzaminų metas – ir aš tai padariau... ir iš pirmo karto. Apie šią avantiūrą vyras sužinojo tik tada, kai jau turėjau teises – nusivežiau ir parodžiau, kokią galingą mašiną sutramdžiau. Vyras tiek ir tepasakė: „ Tu tai gali.“
– Beveik visos Jūsų svajos įgyvendintos. Ko dar sau palinkėtumėte?
– Pirmiausia noriu sau palinkėti sveikatos. Ko dar panorėti – turiu nuostabų mylintį vyrą, svajonėse – visada būti kartu su juo namie, kad jo komandiruotės tęstųsi ilgiausiai mėnesį. Svajojau ir tikėjau, kad turėsiu arklį, dabar turiu trylika žirgų. Malonumą suteikia bendravimas su jais, jų geranoriškumas, draugiškumas, komunikabilumas. Didelė laimė žiūrėti į žirgą, rupšnojantį žolę, prunkščiantį iš malonumo, besimaudantį tvenkinyje, jausti jų lūpų kutenimą...
