Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Svajoju, kad visi žmonės būtų sveiki ir laimingi“, – taip kalba Mažeikių krašto visuomenininkas, iš idėjos už tiesą kovojantis žmogus, menininkas Virginijus Sungaila. Anot jo, visi žmonės skirtingi ir į kiekvieną reikia žiūrėti kaip į kūrinį – įdėmiai, kruopščiai, atlaidžiai.
– Mažeikiai – Jūsų gimtinė ar tik miestas, kuriame gyvenate?
– Mažeikiai – miestas, kuriame gimė mano žmona Vida bei mano vaikai Linas ir Eglė, todėl šis miestas yra mano šeimos gimtinė, o kas yra šeimos, tas yra ir mano. Aš gimiau Biržų mieste, bet po metų tėvai persikėlė į Naująją Akmenę, kurioje prabėgo mano vaikystė ir jaunystė. Naujojoje Akmenėje formavosi mano pasaulėžiūra. Jaučiuosi tarsi būčiau Mažeikių miesto įsūnis ir todėl šis miestas man labai artimas ir brangus. Daugiau kaip per tris dešimtmečius pastebėjau, kad jį myliu daugiau nei kai kurie mažeikiškiai. Mane tai labai liūdina. Dalis žmonių stengiasi iš miesto išsunkti tik sau naudos, už tai neduodami miestui nieko. Tokia mąstysena skurdina Mažeikius, kurie virsta provincija. Mažeikiuose labai daug kičo ir mažai tikro meno. Kas yra matęs seną Mažeikių miesto herbą? Koks jis buvo? Kada miesto gimtadienis? Kodėl mes niekada nešvenčiame miesto gimtadienio šventės? Nesutinku, kad senamiesčio stadione vykstančios gegužinės vis kitais pavadinimais ir yra ta šventė, kuri vienytų visus pasaulyje mažeikiškius. Atmetus visus, mano nuomone, nesusipratimus, Mažeikiai man nėra tik miestas, kuriame aš gyvenu. Tai miestas, kurio dėka turiu žmoną, vaikus, anūkus. Mažeikiai – mano širdies miestas.
– Papasakokite apie savo šeimą, vaikus. Kokie jų gyvenimai?
– Kaip minėjau, turiu du vaikus. Sūnus Linas gyvena Klaipėdoje, senamiestyje. Taip pat ir dirba senamiesčio viename bare virtuvės šefu. Neseniai vedė. Prieš kelias dienas jis su savo žmona Ieva mums padovanojo anūkę Guosnę. Tas gimimas mane svaigina labiau nei koks midus.
Dukra Eglė baigė universitetą ir įgijo anglų kalbos mokytojos specialybę. Ji šeimą sukūrė kiek anksčiau. Augina dukrytę Evą ir sūnelį Beną. Dar nežinau, kas gali išaugti iš anūko, bet anūkė bus menininkė ir, kaip spėju, pasakotoja – rašytoja. Labai džiaugiuosi žentu Simonu ir marčia Ieva. Noriu, kad tiek dukros, tiek sūnaus šeimose būtų meilė ir pagarba.
– Kaip suradote antrąją pusę?
– Su žmona Vida susipažinome kartu dirbdami virėjais restorane. Pamenu, kai sūnus metė studijas universitete, kur studijavo rekreacinę architektūrą, mes su žmona paklausėme, kuo jis nori būti gyvenime. Jis ramiai atsakė, kad nori būti virėjas. Pagalvojome, gal tai genai? Mums visiems patinka gaminti, kiekvienas turime savo firminių patiekalų. Vaikai, kai parvažiuoja, visada užsisako šaltibarščių su bulvėmis, kurias gaminu pagal seną savo močiutės receptą, o rudenį ar žiemą turiu pagaminti troškintų kopūstų, nes kopūstus raugiu taip, kaip mane mokė mano šeimoje. Jie beprotiškai skanūs ir nesvarbu, koks tai metų laikas ar kokia kopūstų rūšis, jie visada įrūgsta nepriekaištingai. Mano žmona yra nuostabi kulinarė, jos pagaminti patiekalai patys nuostabiausi ir skaniausi. Ji turi įgimtą supratimą apie maisto kultūrą, tai turbūt persidavė ir sūnui. Esu laimingas, kad turiu tokią žmoną. Ji pati nuostabiausia žmona, mama, močiutė...
– Kokie jūsų pomėgiai?
– Be maisto gaminimo, man patinka poezija, muzika, prieš kelerius metus atradau fotografiją. Esu surengęs apie trisdešimt personalinių parodų įvairiuose Lietuvos miestuose. Dabar daug laisvalaikio praleidžiu archyvuose. Esu sau davęs žodį ištirti, kaip buvo „išvogti“ Mažeikiai. Kokie politikai, valdininkai ir verslininkai tose vagystėse dalyvavo. Vienas tyrimas jau eina į pabaigą, jis užtruko daugiau nei 10 metų. Mažeikiškiai galės susipažinti, kaip juos apgaudinėjo tie, už kuriuos jie balsavo. Politikai naudojasi tuo, kad visuomenė nėra pilietiška, ji nekovoja už save. Dėl mano tokios veiklos daug teko iškęsti mano šeimai. Net buvo ieškoma mano vaikų, kad per juos galimai būčiau paveiktas aš, bet, kai vieną istoriją papasakojau rajono valdžiai ir perspėjau, vaikų paieškos aprimo.
Dar man patinka futbolas, ledo ritulys ir kitos sporto šakos. Jaunystėje turėjau Canados pravardę, tai buvo savotiškas protestas prieš sovietų santvarką, nes tada rusai žaidė „super“ serijas su kanadiečiais, o kažkas turėjo sirgti už kanadiečius, visi juk negalėjome už sovietus. Čia galėčiau pasakoti visokiausias istorijas, bet pasilaikysiu tai sau, nes kai kas ir dabar dar parašo FB ar kokią seną nuotrauką įdeda ir parašo „Canada“. Man širdį paglosto.
– Esate meno žmogus. Jūsų FB paskyroje galima aptikti nemažai eilėraščių. Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Kaip visi žmonės, taip ir aš kvėpuoju. Įkvėpimo semiuosi kaip ir visi. Jei kalbant rimtai, jokio įkvėpimo man nereikia. Reikia tik atsisėsti ir rašyti. Bet ką. Po to dėliojasi mintys, kažką atsimeni, kažką sugalvoji ar tiesiog popieriuje sumeluoji. Dabar esu apsileidęs ir mažai rašau. Prieš trejus metus rašiau romaną, kai perkopiau du šimtus lapų, kažkodėl sustojau ir jau porą metų nerašau, nors nuolat apie tai galvoju. Dabar rašau pasaką savo pirmajai anūkei. Tikiuosi per mėnesį užbaigti. Esu nusprendęs parašyti po pasaką kiekvienam savo anūkui. Rimčiau reikės užsiimti ir fotografija, bet tai bus vėliau. Dar man patinka žvejoti, esu pagavęs neblogų laimikių.
– Ar daug laisvalaikio skiriate vien sau, šeimai?
– Nežinau, ką reiškia skirti laiko sau ar šeimai. Tiesiog gyvenu ir tai yra mano gyvenimas.Gyvenimas tų, kurie yra su manimi. Na, jei turėčiau plaukus ar būčiau moteris, tai gal ir skirčiau laiko kosmetikos malonumams, bet taip nėra.
– Turite svajonių? Siekiate jų?
– Svajoju, kad visi žmonės būtų sveiki ir laimingi. Kad būtų darna ir harmonija visur ir visame. Kad žmonės užjaustų vienas kitą, kad mažiau būtų tuštybės ir pavydo. Kiekvienam mažeikiškiui linkiu svajoti, nes svajonės yra savotiškas malonumas, kuris užgimsta kiekvieno galvoje ir joje gyvena. Jei svajonė išsipildo, ji palieka žmogų, o jei ne – gyvena su juo iki gyvenimo pabaigos. Viliuosi, kad daug svajonių išeis ir taip padarys žmones laimingesnius. Ne tik svajotoją, bet ir tą, kas yra su juo.
– Galbūt siekiate kažkokio tikslo gyvenime?
– Galvoju, kad tikslas – tai taškas. Jei pasieki tikslą, padedi tašką ir... Jei būčiau jaunesnis, žinoma, kažko siekčiau, o dabar noriu ramybės, tinginystės. Dabar visos mintys apie anūkus ir vaikus, jei pildosi jų tikslai ir svajonės, ir man gera. Turbūt vaikų tikslai ir yra mano tikslai, jei jie juos pasieks, būsiu laimingas.
– Turite pomėgių? Gal kažką kolekcionuojate, labai domitės ar pan.?
– Kažkada kolekcionavau plokšteles ir įrašus. Turėjau neblogą aparatūrą. Magnetofoną, pamenu, važiavau pirkti į Rusijos miestą Leningradą (dabar Sankt Peterburgą). Dar kolekcionavau pašto ženklus, turiu kelis albumus, nors nesu jų atvertęs gal dešimt metų. Rinkau viską, kas buvo susiję su Kanados ledo rituliu ar futbolo pasaulio čempionatais. Daug visokių iškarpų, nuotraukų ir pan.
– Esate tikintis žmogus, tačiau kartais Jūsų veiksmai prieštarauja Bažnyčiai. Iš kur turite tikėjimą? Aš šiandieninei visuomenei jis reikalingas?
– Negaliu pasakyti, kad esu tikintis žmogus, bet negaliu pasakyti, kad ir netikintis. Kai skaitau Bibliją, mane užlieja vienokie jausmai, o kai skaitau „užkietėjusio ateisto ir mokslininko“ Richard Dawkins knygą „Dievo iliuzija“, savyje jaučiu visiškai priešingus jausmus. Ir vienu, ir kitu atveju pasiduodu tekstams. Suvokiu, kad pasaulis žymiai keistesnis, nei mes galime jį įsivaizduoti arba jį suvokti. Tikėjimas reikalauja platesnių pamąstymų ir filosofinių nukrypimų, nes tikėjimas, mano manymu, ir yra nukrypimas nuo kažko, ko mes negalime suvokti ar suprasti. Pamenu, kai perskaičiau Radhanatha Svamis autobiografinę knygą „Kelionė namo“, buvau labai sukrėstas. Radhanatha Svamis vaikystėje ir jaunystėje buvo tiesiog Ričardas Slavinas, bet jis nuėjo tolimą kelią nuo Čikagos priemiesčių iki Himalajų olų ir tapo pripažintu sielų vadovu. Skaitydamas šią knygą gali įsivaizduoti, ką patiria žmogus, kuris yra pasišventęs įveikti bet ką, kad pasiektų vidinę harmoniją ir surastų ryšį su dieviškuoju pradu.
Kas dėl Bažnyčios, mano jokie veiksmai neprieštarauja Bažnyčiai, tik noriu, kad Mažeikiuose bažnyčios atgautų tai, kas iš jų buvo neteisėtai paimta. Dievas yra visur ir, jei noriu būti su juo, galiu rasti jį visur. Skaitant apie kunigų nuodėmes, mano giliu įsitikinimu, krikščionių tikėjimas išgyvena krizę. Tikiu, kad kada nors įvyks lūžis. Tikėjimas visur ir visada reikalingas. Pavyzdžiui, jaunystėje tikėjau, kad roko muzika gali sugriauti komunistų santvarką. Kaip vėlesni įvykiai parodė, išties roko muzika yra galingas užtaisas, tik reikia juo tikėti. Kodėl mes dabar gyvename blogai? Todėl, kad neklausome roko, o klausome popsą ar dar blogesnę muziką, kuri nepanaši į melodiją.
– Esate aktyvus visuomenės žmogus, kovojate už tiesą ir tvarką. Kas Jus tam motyvuoja?
– Dėl aktyvumo, tai čia galėčiau pasiginčyti, nes aš save laikau hiper aktyviu. Štai pasakiau ir pats juokiuosi. Kodėl taip gyvenu? Tai mano laisvalaikis, dabar taip jį leidžiu. Man tai žaidimas. Kažkada gerai žaidžiau šaškėmis. Tarp jaunių buvau net rajono čempionas, žaidžiant tiek rusiškomis, tiek tarptautinėmis (šimtalangėmis) šaškėmis. Kažkada, atrodo, šeštoje ar septintoje klasėje, laimėjau pirmąją vietą uždavinių sprendimo konkurse, kurį buvo suorganizavęs laikraštis „Lietuvos pionierius“. Aš nekovoju už nieką, aš taip gyvenu. Iš šalies daug kam atrodo kitaip, bet, deja, nerenku keiksmažodžių, kuriuos išgirstu apie save. Man tai kelia juoką, nes pagalvoju, kiek dar mūsuose yra bailių ir už save negalinčių pastovėti žmonių, kurie rašydami komentarus ar keikdami mane man už nugaros bijo ištarti savo vardą. Man atrodo, kad tokiems žmonėms ir trūksta tikėjimo.
– Kovojate be jokio atlygio. Ar geras jausmas padaryti kažką gero ir naudingo ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų?
– Duoti visada geriau. Man smagu matyti tas miesto vietas, kurios pagražėjo dėl mano skundo ar kažkokio teksto parašymo spaudoje. Tokių vietų nemažai. Paskutinė – Pavasario ir M. Daukšos gatvėse sutvarkyti kiemai. Kova su degalinės statytojais ir Savivaldybės kai kuriais veikėjais davė šiokių tokių vaisių. Dabar girdžiu ir matau, kad vienas ar kitas politikas ar valdininkas bando mano nuopelnus prisitempti sau. Man to negaila, bet žinau, kad buvo žmonių, kurie palaikė mane, tačiau po to likau vienas. Būti vienam irgi gerai, nes nėra su kuo pyktis ar derinti pozicijų. Puikiai atsimenu, kad nė vienas Tarybos narys manęs nepalaikė, o priešingai – trukdė.
– Esate ryžtingas ir optimistiškas žmogus. Ar sunku tokiam išlikti ilgą laiką?
– Iš prigimties esu daugiau pesimistas, bet, kai kas įvyksta, tada man patinka būti optimistu. Nors „optimistas“ visai nieko žodis, reikės daugiau jį patyrinėti. Man niekada nieko nėra sunku. Pamenu, kai jaunystėje kūrėme grupę, kiekvienas turėjome (tokia buvo mada) angliškai išsiversti savo pavardę, prieš tai ją pakeisdami taip, kad ji skambėtu gerai angliškai. Man patiko žodis „Sunkiaigaila“. Gal dėl to žodžio man labai patinka hard rokas (sunkus rokas). Kažkam turi būti sunku todėl, kad kažkam būtų lengva. Reikia išlaikyti balansą.
– Jaučiate palaikymą dėl to, ką darote, iš savo šeimos, draugų, aplinkinių?
– Iš šeimos visada jaučiu palaikymą. Tik žmona pyksta, kad namuose daug visokių dokumentų. Šimtai visokių popierių iš archyvų ar prašymų. Man tiesiog smagu rašyti, tą galiu daryti valandų valandas. Mano diena prasideda penktą ryto ir baigiasi po vidurnakčio. Mane žavi ryto ir vakaro tylos. Jos tokios skirtingos ir tokios meilios, kad norisi kuo ilgiau būti jomis apsigaubusiam.
– Kaip vertinate dabartinį politinį gyvenimą Mažeikiuose?
– Mažeikių politinis gyvenimas man primena didžiulę avariją greitkelyje. Vietiniai politikai man atrodo tokie susireikšminę, bet, kai pradedi su jais diskutuoti ar tiesiog bendrauti, tai supranti, kad jie mažai ką suvokia, ką jie turi veikti būdami rajono gyventojų išrinkti. Jei dauguma rajono gyventojų domėtųsi savo išrinktaisiais arba savo nerinktaisiais, tai būtų apšalę nuo jų neveikimo ar veikimo savo giminei, partijos nariui, artimam verslininkui, bet ne paprastam rajono žmogui. Žmonių patiklumu naudojasi politikai ir užsiima manipuliacija ar žodžių ekvilibristika tik tam, kad sau gautų naudos rinkimų dieną.
– Kokį įvaizdi Jums sudaro mažeikiškiai? Ar jie aktyvūs žmonės?
– Nepasakyčiau, kad mieste didelė įvaizdžių įvairovė. Mažeikiškiams trūksta drąsos. Bijoma būti kitokiam. Reikia atsiminti, jei tave keikia, vadinasi, jau apie tave galvoja. Mano manymu, blogiausia – baimė. Niekada ir jokiu būdu nereikia sustoti ir daryti, kas tau patinka, nes gyveni dėl savęs, bet ne dėl kitų. Aktyvumas – įdomi sąvoka. Vieni aktyviai sportuoja, kiti aktyviai miega. Kas iš jų laimingesnis? Kaip tu supranti aktyvumą ir kaip tu vykdai, priklauso nuo tavo DNR. Visi žmonės skirtingi ir į kiekvieną reikia žiūrėti kaip į kūrinį – labai įdėmiai, kruopščiai ir atlaidžiai. Vieni žmonės, stebintys kitų žmonių aktyvumą, tiesiog gali suklysti. Klysti yra žmogiška ir suprantama.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams?
– Palinkėčiau skaityti. Ir suprasti, ką skaitai. Taip pat palinkėčiau domėtis visuomeniniu gyvenimu ir prisidėti prie Mažeikių gerovės. Mes turime stengtis dėl savo vaikų ir savo anūkų, kad, kai jie sugrįš, pasakytų: „Tėti, einam pasivaikščioti po Mažeikius, nes taip jų pasiilgom...“
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
