Gražina VERŠINSKIENĖ
„Darbo pasiekimai, sulaukus senjoro vardo – tai skaudančios kojos ir silpnėjančios akys, neskaitant... padėkos raštų, Profesinės sąjungos medalio, profesoriaus V. Landsbergio padėkos. Bet vienu labai didžiuojuosi – ten parašyta, jog man vieno jubiliejaus proga dėkoja už tikrą pilietinę poziciją. Visuomenė mane žino kaip mokytoją, mokytojai žino kaip profesinės sąjungos lyderę. Dar esu ir Tarybos narė, Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė, dirbu ir Kontrolės komitete, o jei išvardyti visas komisijas ir darbo grupes – esu barbė devyndarbė. Išsivysčiusioje šalyje būčiau milijonierė, Lietuvoje – kaip ir visi“, – taip save pristato mokytoja Judyta Tekingunduz.
Mokyklai atidavusi pusę savo gyvenimo – iš 40 darbo metų 37 praleisti mokykloje – Judyta prisimena, kad nuo vaikystės svajojo būti mokytoja.„Iš odekolono buteliukų surinkdavau klasę ir mokydavau juos lyg tikra mokytoja, dar mokyklos nelankiusi, ir labai nustebau, kad mokiau taip, kaip mane vėliau mokė mano pirmoji mokytoja Kleopatra Kalėdienė. Lai būna jai šviesi atmintis – tai buvo tikra smetoninė mokytojų mokytoja. O kad mokysiu istorijos, suvokiau tik 11 klasėje, tada buvo madingi tyrimai – kuo tau būti, ir psichologo išvadoje buvo parašyta – būti istorijos mokytoja. Tai ir nulėmė mano vidinę kovą – prieš žurnalistiką laimėjo istorija. Be to, tai buvo ir mano mamos svajonė – turėti dukrą mokytoją. Darbo filosofiją suformavo dėstytojas ir dekanas Zenonas Bajoriūnas: „Jei ranka nepalietei vaiko, tavo darbo diena tuščia“ (dabar tai laikytų priekabiavimu), ir dar sakydavo: „Vaikui sakai tiesą – kokia ji bebūtų – nežinai, nemeluok“... Deja, čia didysis pedagogas buvo neteisus, tai tiko aniems laikams, šiais gali būti apkaltinta grubumu, vaiko teisių pažeidimu ir kuo tik nori...“, – mintimis į anuos laikus sugrįžta istorikė.
Per savo gyvenimą daug prisiminimų sukaupusiai mokytojai labiausiaiįsiminė santvarkų virsmas: „Mes augom kitoj visuomenėj... Menu – pastatė mane už gerą mokymąsi prie vėliavos, laikau ranką prie kaktos, kaip tada reikėjo, ir iš laimės kojos virpa. Kokia garbė. Pasigyriau mamai, o ta – tfu. Nieko nesuvokiu... Studentė pasakoju mamai, kaip vokiečiai žiauriai Rainiuose kankino žmones. Mama vėl iš po palėpės knygelę atnešė – še, skaityk. Netikiu, su mama ginčijuosi, o dėdulė vos iš juoko nenumirė, sakydamas, kaip jūs gyvensit kartu, viena fašistė – kita komunistė... Sausio 13-osios įvykių metu tris naktis prastovėjom prie parlamento. Tikriausiai dar ir tam, kad žinočiau, iš kur kojos dygsta... Jos dygsta iš sprando. Laisva Lietuva – o mokyti nėra iš ko, perskaičiau visas kronikas, susikonspektavau ir supratau, jog geriausia istorija yra mūsų. Mano noras, jog ji būtų dėstoma kaip atskiras kursas, tada nereikės jokių patriotinių akcijų... Mes išmokysime vaikus būti patriotais.“
– Jūs daug kuo domitės, didelį dėmesį skiriate savo kraštui, istorijai...
– Domėtis savo krašto istorija – tai mano pareiga, mano gyvenimas. Esu išmaišiusi drauge su kolege Violenita daug Europos griuvėsių, tiesiog gerai jaučiuosi senove dvelkiančiose vietose. Turkijos graikiškuose miestuose save laikiau saviške, atrodo, jog aš ten kažkada buvau, gyvenau. „Dežavu“, taip sakant. Svajojau apie vienkiemį kaime ir ką – nusipirkau seniausią sodybą Mažeikių rajone, jos pastatymas datuojamas 1800 metais, o klėtis, ko gero, dar senesnė. Net koplyčią turiu nuosavą... Niekur nepabėgsi nuo likimo, tos sodybos niekas kitas negalėjo įsigyti, dabar renku muziejinius daiktus savo namams – jau turiu nuo ližės iki karietos ir labai dėkinga ten gyvenusiems žmonėmis, kad neužkūrė iš jų laužo.
– Koks Jūsų gyvenimo credo ir kokiomis taisyklėmis dažniausiai vadovaujatės savo gyvenime?
– Credo – kai Dievas uždaro duris, jis būtinai atidarys langą. Taigi visuomet tikėjau, jog viltis nėra tik kvailių motina. Ji padeda gyventi, išgyventi ir siekti. Pasiekti nėra būtina, svarbu suktis laike. Mano taisyklės labai paprastos: būti šalia to, kurį skriaudžia, kurį bando sutrypti ir pažeminti. Tada sukyla vilkiškas noras ginti. Ko gero, turiu trečiąją akį – bjaurius norus tiesiog jaučiu nugara. Galiu nutylėti, bet informaciją kaupiu savy, ir, jei aš teisi, tada laikykitės. Iš čia kyla ir kita taisyklė – „sėdėti ant nuosavo namo slenksčio ir laukti, kol pro tave praneš priešo lavoną“. Patikėkite, sėdžiu ir praneša, vienokia ar kitokia forma.
– Esate Savivaldybės tarybos narė. Kaip ir kodėl pasukote į politiką?
– Į politiką pakliuvau, manau, atsitiktinai. Tuometinė Socialdemokratų sąjunga paskelbė, jog į savo sąrašus kas devintą įtrauks profsąjungų atstovą, mus pakvietė tuometinis vadovas Pranas Noreika. Vėl atsitiktinai laimėjom. Pažiūros mano socialdemokrato – niekada nekeičiau nuomonės, nors politika man buvo ne visai prie „dūšios“. Atrodė lyg keistas žaidimas, kur protingi žmonės dėlioja keistą dėlionę, o nuo jos priklauso miesto žmonių ateitis. Ypač tokių jautrių vietų kaip švietimas, medicina ir man juokingiausiai būna, jog svarbūs klausimai lieka lyg ir nelabai, o ginčai prasideda dėl šiukšlių arba lempų... Mano mama sakydavo: „Tamsu – uždek šviesą, nešvaru – pašluok ir netratėk be reikalo.“ Taigi vietoj paprasto darbo mes darome politiką. Man teko krimsti politologijos mokslus ir būna labai juokinga, kad visur bandoma vaidinti didelę politiką, apsimetinėti dideliais veikėjais, sumalti visuomenės reikalų tvarkymą iki apkalbų lygio, griebiamasi net politikui netinkančios retorikos ir abejotinų veiksmų. Visiems, einantiems į politiką, norisi patarti – paskaitykit bent vadovėlį. Čia ne Tado Blindos žaidimas.
– Ar su draugais, artimaisiais dažnai kalbate apie gyvenimo skaudulius, negerus valdžios sprendimus ir kitokias blogybes?
– Žinoma. Leisiu sau pajuokauti, kai buvau jauna – kalbėjom apie bernus, vėliau apie vaikus, po to apie anūkus, o dabar apie vaistus. Mano draugų interesai platesni, taigi kalbame apie politiką plačiąja prasme, apie muziką ir knygas, keliones ir spektaklius, keista, bet nekalbame apie pirkinius ir kainas. Niekada net nekilo toks noras. Kalbame apie buvusius ir išėjusius, bet tik apie jų gerus ir linksmus nutikimus. O tokių man teko sutikti nemažai, jų šviesūs atsiminimai padeda išgyvent.
– Kada ir kodėl Jūsų gyvenime atsirado profsąjunga?
– O profsąjungoje aš nuo studentavimo laikų, buvau tada, tiksliai nebežinau, fakulteto ar grupės profsąjungos pirmininke, po to mokyklos pirminės organizacijos pirmininke. Kai pirmą kartą konservatoriai bandė rajone veržti diržus, jie užsimanė atleisti 350 mokyklų sargų ir valytojų. Tuometinė rajono lyderė Gražina Lungienė paprašė manęs pasakyti kalbą ir žmones apginti, nes jai reikėjo vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto. Mano kalbą apie prispaustą traukinio Arabų Emyratuose išpuoselėtą lapės (tuometinio administracijos direktoriaus) uodegą kai kas dar atmena, nors praėjo apie 18 metų. Taip aš ir įklimpau... Visuomet atsiminsiu, jog vienas meras mane pavadino „pašinu vienoj vietoj“. Manau, jog mano padėtis nepasikeitė.
– Ar neaplenkia Jūsų gyvenimo skauduliai ir profesiniai pralaimėjimai?
– Skaudulių yra, niekada nebuvau patogi vadovams, velnias visada timptelėdavo už liežuvio ne laiku ir netinkamoje vietoje, taigi mane „nešti ant pečių“ svajojo ne vienas. Bet tai jų karma. Teko dirbti su vienu žmogumi, kuris gerai jausdavosi, jei penktadienį sugadindavo nuotaiką savo pavaldiniams, būdavo baisu žiūrėti, kaip visi vengdavo pakliūti į jo akiratį. Yra tokių vampyrų, kurie mėgaujasi valdžia. Teko patirti ir „bosingą“, ir mobingą, ir net patyčias, ypač streikų metu. Gyvenimas – įdomi „štuka“, visko jame buvo, niekada nebuvo vienoda, buvo, jog nesinorėjo akių atmerkti, buvo taip, kad verkiau sausom akim. Bet turėjau gerus žmones aplinkui, kurie išklausydavo ir net tapdavo atrama.
– Dalyvavote TV laidoje. Ar manote, kad Jus išgirdo?
– Į TV laidą mane pakvietė pagal to paties pavadinimo mano publikuotą straipsnį – „Europos ubagai“. Iš tikrųjų Lietuva unikali valstybė, nes jos ubagai su aukštaisiais, turintys darbą, šviesios ir ypatingos asmenybės. Man visada norisi pažiūrėt į akis tiems, kurie tai padarė ir dar šiandien tebedaro. Įvestas etatinis apmokėjimas, jis jau pagal savo skaičiavimo metodiką kelia mokytojui darbo užmokestį. Ir ką jūs manote, stovi isteriška asmenybėlė, trepsi kojyte – neduosiu aš etato mokytojui, nesiderėsiu su jo atstovais, man karūna nukris. O kai klausi, kodėl – atsakymas pribloškė – jie neverti.Tai kas nustatė tą vertę? Kas suteikė tą teisę? Kėdė? Pareigos? Draugeliai, ginklanešiai ir šleifo nešiotojai verti, o kiti, nešantys garbę ugdymo įstaigai – ne. Ir vienos damos politika, pritarus tikriems politikams, virsta tikra politine nelaime. Ar girdėjo mane laidoje? Lyg ir... Juk prieš mane viceministras kovėsi, tiesa, be didelių argumentų, bet išbuvo iki galo. O laidoje man buvo gaila mokytojos, kuri bandė įpiršti idėją, jog reikia dirbti papildomai ir užsidirbti. Man kilo klausimas – o kada auginti savo vaikus, tobulėti ir išvirti vakarienę vyrui? Mokytojas turi dirbti ir užsidirbti tiek, kad užtektų gyventi oriai. Tą garantuoja mūsų Konstitucija.
– Kas Jus labiausiai žeidžia? O kas suteikia džiaugsmo, ramybės, atgaivos?
– Žeidžia labiausiai rafinuota netiesa ir bailumas. Ramybės suteikia paprastas darbas, pvz., dabar grėbti lapus. Arba pavasarį – suleidi nagus į žemę – taip gera su ja pasišnekėti.
– Esate mokytoja, profsąjungos lyderė, politikė, globėja, žmona. Jei tektų atsisakyti vienos veiklos, kokią išbrauktumėte?
– Aš esu viskas viename, kartais dėl politikos nukenčia šeima, kartais viskas atvirkščiai. Jei dėliočiau prioritetus, į pirmą vietą dėčiau vaikus ir vyrą, o visa kita palikčiau savieigai. Mano kartos moterų yda yra ta, jog norim gerai atlikti visuomenines pareigas, o jos turėtų teikti džiaugsmą, būti tuo pašinu nėra smagu. Įdomu, ar girdėjot, jog tokiam lyderiui, nors ir apgynusiam būrį žmonių, kas nors davė bent nusipelniusio miesto gyventojo vardą? Man neteko. Mūsų visuomenės demokratijos lygis neaukštas, mes nuolat verkšlenam grupelėse, ant suoliuko, bet neturim bendros kovos tradicijų ir apie profsąjungiečius kuriamas mitas kaip apie neteisėtus monstrus, kuriuos reikia kažkodėl pakęsti. O išbraukti nenorėčiau nė vienos, tai man patikėjo šią misiją ir kažkas turi tai atlikti. Man įstrigo J. Avyžiaus žodžiai: „Istorija paklaus, ką tu veikei, kai šalia išsigimėlis smaugė žmogų.“ Nenorėčiau stovėti ir žiūrėti... Ir ilsėtis nežadu, manau pailsėsiu, kai kojomis neremsiu žemės.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado globotiniai, koks Jūsų santykis dabar, kai jie suaugo?
– Aš neturiu globotinių – aš turiu sūnus. Jie taip pat atsirado kažkieno valia, tai yra Aldonos Gagienės ir Edvardo Eičino prašymu. Jie mano vaikai, juos aš sapnuoju, jaučiu, kai jiems blogai, jais aš didžiuojuosi, nes jie užaugo ir jie... ne guminiai. Jų siela su ašimi, paveldėjo mano teisingumo ir humoro jausmą. Aš laiminga, nes turiu kam akis užmerkti ir pelenus išbarstyti. O jie turi mus, kol mes su tėvu gyvi, jie niekada nebus našlaičiais...
– Papasakokite apie save. Kokių vertybių atsinešėte iš tėvų namų, mokyklos?
– Buvau mažiausias vaikas šeimoje, bet ne lepūnėlė. Tėtis paliko mus anksti, tai aš ir užaugau... būdama dvejų. Penkerių skaičiau Šatrijos Raganos kūrinius, septynerių mokėjau melžti karvytę ir virti valgį.Buvau amžinas svajoklis obels viršūnėje, kartais iškrisdavau, bet tada niekas dėmesio nekreipė. Buvau visų gyvių mama, sekiojo ne tik katinai, bet ir vištos, veršis Vaska, o žąsinai ateidavo net tris kilometrus pasitikti iš mokyklos. Visas kaimas tempdavo sužeistus zuikius, paršelius man prižiūrėti. Mokiausi labai gerai, tad mama pailsėjo, nes dvi mano sesės buvo velnių prišveitusios.Labai norėjau perskaityti visas knygas sesers bibliotekoje, ji dirbo vedėja ir leisdavo man skaityti, ką noriu. Jas aš ryte prarydavau. Labai norėjau pamatyti senovės inkų, majų ir actekų miestus, tai irgi kelionių knygų įtaka. Mano mama juokdavosi, jog aš pasaulį matau Senkievičiaus akimis, o jis tada apie keliones šnekėdavo. Pavyzdys šeimoje buvo mano senelis, kurio atminimą labai saugome. Kapo neturime, bet atmintis liko. Mokėjo rašyti penkiomis kalbomis, nors nebaigė jokios mokyklos – buvo dešimties girių urėdas, didelis patriotas, Dar tėtis, kurį gerbė visas kaimas. Gražus ir išdidus žmogus, neleisdavo niekam tyčiotis iš kito žmogaus. Mama – kaimo giesmininkė. Jei iš kiekvienos šeimos, kuriose ji kažką apgiedojo, ateitų bent vienas – jos laidotuvės virstų Marijos Šidlaviškės atlaidais. Bet, ačiū Dievui, ji dar tebegyva ir aš dar neužaugau.
– Darbas darbu, o kokia Judyta gyvenime? Ar dalindama save kitiems nepamirštate artimųjų?
– Artimųjų niekada nepamirštu, mėgstu gaminti, švenčiu Vėlines ir Kūčias, Velykas ir Rasas, tik nemėgstu gimimo dienų. Man labiau patinka žydiškas galvojimas, kad gimei, žmogeli, niekingas ir kas čia tokio, va, kai tu nugyvensi ypatingai, kiti švęs tavo gimtadienį, ot tada bus šventė... Mane jaudina malonios staigmenos, kartą mokinys Donatas man atnešė gėlytę – pienės pūką. Mirsiu, bet neužmiršiu.
– Kada ir kur sutikote sau skirtą žmogų, kaip santuoka pakeitė Jūsų gyvenimą?
– Savo žmogų sutikau visai neseniai. Sutikau Turkijoje. Man su vedybomis nesisekė ir buvau nutarusi, jei nemoki tokio darbo – nėra ko ir dirbti. 23 metus gyvenau viena ir nesukau galvos, tik bijojau pavirsti feministe. Bet viskam savo laikas. Kai mano vyras atvyko į Lietuvą, mano mama atnešė senelio nuotrauką ir pareiškė, jog nieko šiaip sau nebūna. Pasirodo, mano žmogus yra senelio kopija – tik akių spalva kita. O jis pasirodė labai laiku, pasiaukojančiai slaugė mano mamą ligos patale, mane supranta net neprasižiojus, mus sieja bendri pomėgiai ir noras keliauti, turi sveiką humoro jausmą, labai domisi mano, o dabar ir jo, šalies istorija. Mes dabar kalbame keliomis kalbomis ir juokaujame, jog nė viena gerai. Jo šeima Kurdistane, sakyčiau, yra tikros šeimos pavyzdys.
– Koks Jūsų charakteris?
– Charakteris mano prastokas, sunku aplinkiniams su manimi. Esu sangvinikė su choleriko bruožais. Apie mane kažkas yra pasakęs – ragana su užpakaline akimi. Greitai užsiplieskiu, bet greitai atlyžtu. Tuo protingi naudojasi, o kvailiai apeina. Jei kyla problema, niekada nesitraukiu, kaip sakoma: „Keliais, alkūnėm, medžių viršūnėm“, bet jos neturi likti... Nebijau pralaimėti ir įsivelti į ginčą, jei to reikia, bet visada trauksiuosi nuo tuščiagarbių. Atleiskite, bet man jie juokingi. O aš ką? Kaip katinas iš filmuko: parkritau, atsikėliau, pasitaisiau karūną ir nuėjau.
– Koks būna laikas, kurį skiriate sau? Ar jau pasiekėte gyvenimo pilnatvę, ar dar yra neįgyvendintų planų?
– Sau laiko lieka labai nedaug, nebent ryte geriant kavą pasižiūriu į dangų, dažnai atklysta gervės, jų paklausau, dabar įsitaisėm 7 gulbių giesmininkių draugijoje, vakarais pasveikina pelėda, tada sau pasakau, jog gyventi per 200 metų stovėjusioje sodyboje nuostabu. Visus planus jau įvykdžiau, slapta viliuosi anūkus pamyluoti. Apie mane, ko gero, visi viską žino, na, nebent, kad vaikystėje mamai į kaliošus bulvių košę sukračiau. Dar keletą paslapčių pasilieku sau, na, pavyzdžiui, kad norėjau būti kosmonaute. Niekada nemokėjau pamokslauti, todėl neduočiau niekam jokio patarimo, nebent vieną – gyvenkite, kaip mokate – gal kam nors tai patiks...
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
.
