Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Gyvenimas yra dovana. Ja turime džiaugtis“, – taip kalba Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje tarnaujantis ir jau netrukus, vyskupo sprendimu, ją paliksiantis kunigas Paulius Jaraminas. Nuo pat vaikystės kun. Paulius atsidavęs Bažnyčiai: „Vaikystėje norėjau būti net vienuoliu. Buvau dėl to „išprotėjęs“.“ Šis žmogus nemažai laiko skiria menui: tapybai, muzikai, knygoms... Randa laiko ir žvejybai. Anot dvasininko, žmogus gali būti talentingas bet kur.
– Papasakokite apie save: iš kur kilęs, apie šeimą, pasirinkimą.
– Gimiau Šiauliuose, augau Kuršėnuose, vėliau, kai tėvai išsiskyrė, su mama gyvenome Ventoje. Turiu vyresnę seserį, gyvenančią Kaune, ir brolį, su kuriuo dabar tarnavome vienoje, Mažeikių, parapijoje. Mes nuo vaikystės esame kumštis. Sesuo, brolis, mama – esame viena. Tai šeima.
Nuo mažens domėjausi Bažnyčia ir kas joje vyko, sužinojęs, kad yra galimybė stoti į Telšių vyskupijos licėjų, po 9 klasių, tai ir padariau. Atsigavau kaip žuvis vandenyje. Man tai buvo stebuklų stebuklas. Įspūdį padarė, kai jau tada įvilko į sutanas ir grįžus į Ventą mus vadindavo kunigėliais. Pašaukimui įtakos turėjo daug kunigų. Vienas jų – kan. Jonas Paulauskas, tuomet dirbęs Papilės, kuriai priklausėme, parapijoje. Venta buvo ant ribos tarp Akmenės ir Papilės parapijų. Tuomet Ventos buvusiame vaikų darželyje kun. Donatas Stulpinas įkūrė maldos namus. Vėliau čia klebonu dirbo kun. Domininkas Giedra. Mes su broliu eidavome patarnauti Mišioms. Subūrėme kitus. Tuo metu patarnautojų būdavome gal 20. Į seminariją iš jų stojo apie 10, o kunigais tapo vos keli.
Didžiausias man kunigo idealas – amžinos atminties kardinolas Carlo Maria Martini.
– Kuo domėjotės vaikystėje, kaip sekėsi mokslai?
– Mokykla man buvo neįdomi, mokslai sekėsi normaliai, bet mokyklą palikęs būdavau kitame pasaulyje, tačiau, jei kokią dieną nenueidavau į bažnyčią, būdavo keista.
Vaikystėje lankiau lengvosios atletikos, krepšinio ir bokso, dėl kurio tekdavo vykti į Akmenę, būrelius. Kartu su broliu Klemensu dirbome zakristijonais. Net mokytojai iš pamokų išleisdavo, jei būdavo laidotuvės ar kitokios apeigos.
Mama norėjo, kad brolis būtų lietuvių kalbos mokytojas, o aš – vargonininkas .Brolis nenorėjo tapti mokytoju, įstojo į Karo akademiją, tačiau vėliau ją paliko ir stojo į Telšių kunigų seminariją.
– Kas patraukė religijos link?
– Mama buvo religinga ir, kai buvome dar vaikai, kas sekmadienį su ja vykdavome į Papilę ir dalyvaudavome dvejose – rytinėse ir Sumos šv. Mišiose. Poterius mokėjome jau maži. Kai pradėjome lankyti mokyklą, grįžę po pamokų, užsidegę žvakę, melsdavomės namuose. Man patiko kalbėti rožančių ir litaniją. Vakare prieš miegą taip pat pasimelsdavome. Vėliau pamaldumas tik augo ir tai išliko iki šių dienų. Bet kur ir bet kada galima kalbėtis su Dievu. Dievas visada pasiekiamas. Galima kalbėti rožančių ar litanijas – tradicines maldas, bet galima melstis ir savais žodžiais. Anot Tėvo Stanislovo, bet kokia malda yra malda, net atsidūsėjimas. Liūdna, kad kai kurie žmonės užmiršta maldą ar net nemoka melstis.
Vaikystėje norėjau būti net vienuoliu. Buvau dėl to„išprotėjęs“. Domėjausi kartūzais, pranciškonais ir dabar kartkartėmis lankausi Palendrių vienuolyne. Man reikia poilsio, vienatvės, kad vėl galėčiau būti su žmonėmis. Kunigas irgi žmogus. Nori iš naujo atrasti save. Tam padeda ir yra net žmogui būtinas knygų skaitymas. Tą rekomenduočiau ir kitiems: kas bebūtų, vaikas, jaunas ar vyresnis žmogus. Perku ir turiu prikaupęs nemažai knygų, žmonės paima paskaityti, kai kurias dovanoju. Pats vienu kartu skaitau kelias knygas: religinę, poeziją, romaną, istorinę...Žinoma, neapleidžiu ir kunigui privalomos regulos – kasdien apie dvi valandas skaitau vien tik dvasinę literatūrą.
– Kaip sekėsi seminarijoje? Kur dirbote ją baigęs?
– Baigęs Telšių vyskupijos licėjų, įstojau į Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją, kur jau tuo metu mokėsi brolis Klemensas. Gavęs diakonystės, o vėliau ir kunigystės šventimus, dirbau keliose Klaipėdos miesto parapijose, Gargžduose, Plungėje, Rietave, o dabar jau keletą metų – Mažeikiuose. Parapijos skirtingos. Mažesnės parapijos šiltesnės, nėra jose butaforijos. Labai įsimintina Plungės parapija. Man patiko miesto infrastruktūra, žmonės, egzistuojanti kapucinų palikimo dvasia. Daug pažinau Žemaitijos, daug pažinčių su žmonėmis. Tai labai gerai. Žmonės kunigui – didžiulis gėris.
– Žinau, kad turite ne vieną pomėgį ir talentą.
– Žmogus talentingas bet kur. Mane traukia dailė. Vaikystėje piešti nemokėjau, tai už mane darė sesuo ir mama. Įkvėpimas atėjo studijuojant seminarijos licėjuje. Buvome keli draugai, mėgę dailę ir nusprendę tapyti. Licėjus buvo meno „Meka“. Turėjau labai daug laisvo laiko. Mokiausi, tačiau savaitgaliai būdavo laisvi, niekur neidavau ir tapydavau. Sekėsi. Buvau apkabinėjęs savo darbais namų sienas. Vėliau seminarijoje uždraudė tapyti, po atostogų grįžęs neradau dėžės su daugybe tapybos darbų. Kuriam laikui teko pomėgį atidėti. Meno ėmiausi iš naujo, jau tapęs kunigu. Nesu dailininkas, tapau tik sau. Kada nors gal ateis gyvenime ir didesnis įkvėpimas.
Patinka muzika. Mėgstu džiazą, klasiką, lounge`ą. Nuo pat vaikystės, kai su mama nuvykdavome į miestą, pirkdavau garso kasetes su klasikinės muzikos įrašais, daug jų turėjau sukaupęs. Klausausi ir kitokios muzikos, bet ji greitai pasimiršta, o rimta muzika išlieka ilgam ir padaro įspūdį. Man turi būti harmonija: muzika, kava, knyga...Groju gitara, šiek tiek klarnetu ir birbyne. Kai buvau pirmokas, o brolis – antrokas, mamos paraginti, stojome į Ventos muzikos mokyklą. Praėjome atranką ir buvome pirmi sąrašuose, tačiau nenorėjome lankyti ir mamai pamelavome, kad nepriėmė. Melas išaiškėjo, kai po pusmečio mokyklos direktorė atėjo į namus paklausti, kodėl nelankom. Pažadėjom kitais metais lankyti, bet jau tada mama pamiršo. Dabar gailiuosi, kad nesu įgijęs muzikinio išsilavinimo. Norėjau čia Mažeikiuose stoti į Muzikos ir Dailės mokyklas, suaugusiųjų skyrius, bet neišeina suderinti laiko su kunigo tarnyste: užsiėmimai, kaip ir Mišios, vyksta apie 17–18 val.
Mane dar žavi ir staliaus darbai. Medienos kvapas. Gyvenome ant asfalto, buvo nostalgija išvykti į Papilę, pas tetą, ant Ventos upės kranto. Vaikystėje su broliu ir kitais draugais pušyne darydavome iš medžio požemines tvirtoves. Net prie savo daugiabučio norėjome pastatyti namą: buvome prisinešę medžių, kasėme pamatus, tik kaimynai uždraudė.
Esu užkietėję žvejys. Su kompanija žvejoti vykstame ir į Latviją. Valgyti žuvį taip pat mėgstu. Moku ir pasigaminti. Pasigaminu ir kitų patiekalų, bet prieš tai turiu pamatyti. Didžiausia mokytoja – mama.
Domina ir poezija, rašau eilėraščius.
– Pakalbėkime apie kai kurių žmonių skeptiškai vertintą Jūsų išvaizdą: barzdą, o tik atvykus į Mažeikius dar nešiojote ir ilgus plaukus. Kodėl tai mėgstate?
– Mane žavi ortodoksų religinis įsitikinimas – ką davė Dievas, žmogus neturi atimti. Žmones, skeptiškai į tai žiūrinčius, pavadinčiau banaliais. Pagal juos, kunigas turi būti kaip iš paveikslėlio. Gal buvo čia ir kitaip įpratę, bet viskas keičiasi, ateina kiti.
– Labiausiai įsimintini įvykiai.
– Buvome penki licėjaus studijų draugai. Per atostogas visi susitikdavome Plateliuose, vienoje sodyboje, kur buvo gera dvasinė oazė. Sugalvodavome kur nors nuvykti, pvz., į Kalvariją, į Mišias, dar kur nors. Vienas „tranzuodavo“ į Telšių pusę, kitas – į Mažeikių, kuria kryptimi sustodavo automobilis, ta visi ir vykdavom. Seminarijos laikais daug keliaudavome po užsienį: Prancūziją, Portugaliją, Ispaniją, Peterburgą...
– Ar nesigailite pašaukimo? Keistumėte ką nors, ar patenkintas viskuo, ką darote?
– Man būtų keista ir baisu, jei to paklausus vyro ir žmonos, jie sakytų taip. Kunigas savo pašaukimo negali gailėtis. Aš juo kvėpuoju. Man trūksta dar daugiau įkvėpimo, o tai galima palūžti.
Man labai keista ir gėdinga, kai žmonės, ypač įžymybės, į klausimą: „Ar ką nors keistumėte?“ atsako: „Nieko.“ Aš keisčiau, ir daug ką, bet dabar gyvenime tu esi toks, netgi pagal Kristų, tu esi randuotas, sumuštas ir žinai, kodėl. O jei būsi vėl kūdikis, tu vėl žaisi mamos sindromo žaislais. Tu žinai, kad ugnis yra ugnis, kas yra nukritimas nuo rampos... Tu visa tą pajauti. Ir, kai žmogus sako, aš kažką pakeičiau, man bloga. Jie daro piarą. Žaidžia nesąmoningus žaidimus. Negalima nieko pakeisti! Tu gyveni vieną gyvenimą, o gyvenimas yra dovana. Ja turime džiaugtis. Kaip vaikai gavę balioną džiaugėmės, jam susprogus – verkėme.
Kartais sakoma, kad žmogus yra toks ir toks. Budistai kalba, kad žmogus atėjo iš niekur ir dings į nieką. O kas toliau?! Žmogus mąsto, tuokiasi, augina vaikus... Kažkas turi būti pomirtiniame gyvenime. Aš nuo vaikystės įsitikinęs, kad turiu nueiti į dangų. Jautriai reaguodavau į religiją. Per Pirmąją Komuniją Papilėje po Išpažinties atgailai kunigas uždavė sukalbėti Kristaus Kraujo litaniją. Klūpėdamas prie altoriaus, vartau maldaknygę ir jos nerandu. Apėmė baimė, kas dabar bus? Pradėjau verkti, greitai Mišios, o buvau patarnautojas. Kai man atvertė ir pasimeldžiau, kokia buvo palaima!
Skeptikai naudojasi gyvenimu bet kaip, jį išnaudoja finansiškai, tačiau nesupranta, kad gyvenimas yra dovana, o vėliau kartais atsiverčia ir sako, klydau. Kur bebūtum gyvenime ir ką beveiktum, ateik ir sakyk: „Dieve, atleisk.“ O jei žmogui ambicijos neleidžia atsiklaupti prieš Dievą, čia arogancija. O arogancijai nėra Dievo. Dažniausiai toks žmogus klaupiasi savo nuodėmei prieš velnią. Jam patinka kvėpuoti blogio kvapu.
– Minėjote, kad gyvenime daug ką keistumėte. Gal galite įvardinti, ką?
– Daug ką. Kvailas žmogus, kuris, turėdamas galimybę grįžti atgal, savo gyvenime nieko nekeistų. Kunigystės tikrai neatsisakyčiau, nuo 3 metų apie tai svajojau, tačiau gyvenimo niuansus tvarkyčiau kitaip. Kiekvienas turime ydų, darome klaidų, kurias norėtume ištaisyti.
– Ką labiausiai vertinate gyvenime?
– Vertybė yra atvirumas. Norėčiau, kad žmoguje būtų pareiga. Ko manyje trūksta, reikia tobulinti, o nebijoti. Man patinka kai žmogus yra mąstantis. Kartais kai kurie kalba tik tam, kad pakalbėtų tuščiai. Žmogus turi kitame žmoguje atrasti vertybę ir siekius. O jei dar jas suderina su savo – įspūdinga.
Kai į Mažeikius atėjau, sutikau benamių. Esu parėmęs ne kartą finansiškai, bet vėliau pamačiau, kad tai paskola be grąžos. Siūliau pagelbėti kitaip – kartu eiti pas valdžią, ieškoti išeities, bet jie atsisakė. Tada nusvyra rankos. Ne tik dėl benamių, bet ir dėl kitų žmonių, nesistengiančių atsistoti ir eiti. Kunigas nėra tas, kuris turi gelbėti materialiai. Jis yra dvasinis gelbėtojas, bet reikia ir paties žmogaus pastangų.
– Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo dekretu paliekate Mažeikius, esate skiriamas Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo parapijos vikaru, kur dirbote prieš atvykdamas čia.
– Vadovaujamės vyskupo nurodymais ir tarnaujame ten, kur jis paskiria. Gyvenimas kunigui yra kelionė. Kaip bebūtum prisirišęs prie žmonių, jų širdžių, turi eiti su Dievu, Bažnyčios vadovybės nurodymu. Paklusnumas vyskupui pažadamas per Kunigystės šventimus.
– Kas labiausiai įsiminė iš Mažeikių?
– Žavūs žmonės, netoli Latvija, patogios iškylos į žvejybą. Mažeikiuose jaučiausi gerai ir dėl to, kad netoli, Ventoje, gyvena mama.
– Jūsų credo?
– Ieškok, svajok ir atrask.
– Ką palinkėtumėte mažeikiškiams atsisveikindamas?
– Būkit „faini“!
P. s. Kun. Paulius pažadėjo ir toliau rengti skaitytojų pamėgtą ir puikiai vertinamą „Būdo žemaičių“ rubriką „Cogito, ergo sum“ (Mąstau, vadinasi, esu).
Autorės nuotrauka
