Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Aš esu laimingas, kad galiu kvėpuoti, kad galiu mylėti, kad galiu žinoti ir suprasti daug. Aš laimingas, kad galiu rūpintis kitais, o kiti manimi“, – taip kalba buvęs Viekšnių gimnazistas, šiuo metu studijuojantis anglų filologiją, 2018 m. LR Prezidentės apdovanotas už „Lietuvos 100-mečio repą“, ateitininkas Tadas Juodgudis. Pasak viekšniškio, muzika jo gyvenime užima didelę dalį, bet didžiausia aistra – sportas. Be minėtų veiklų, Tadas daug laiko skiria kūrybai.
– Papasakok apie save, kilmę, vaikystę.
– Man 19 metų. Šiuo metu mokausi Vytauto Didžiojo universitete Kaune, studijuoju anglų filologiją. Esu gimęs ir augęs Viekšniuose. Kiek juokinga, kadangi mama iš Šiaulių, o tėtis iš Kauno. Aš atsiradau visiškai kitame Lietuvos gale, tai tekdavo važiuoti tolimus atstumus ir vis dar tenka, norint aplankyti giminaičius. Pati vaikystė, mano nuomone, nebuvo tokia įdomi. Metus lankiau darželį, metais anksčiau, 6-erių, pradėjau lankyti Viekšnių (tuo metu – vidurinę mokyklą) gimnaziją. Turėjau silpną imunitetą, dažnai sirgdavau bei būdamas jaunesnis už kitus, fizinėje veikloje bei sudėjimo atžvilgiu kitiems nusileisdavau.
– Kokių įdomių ir įsimintinų patirčių prisimeni iš vaikystės?
– Mano vaikystė sukosi aplink muzikalius žmones. Teko dainuoti mokyklos jaunučių chore, su juo vykti į Tūkstantmečio dainų šventę 2009-aisiais. Netrukus mano balso tembrą pastebėjo muzikos mokytoja R. Liaudanskienė, nuo to laiko pradėjau dainuoti mokyklos ansamblyje. Buvo planų važiuoti į „Dainų dainelę“. Tikriausiai įsimintiniausias įvykis, patirtis mano vaikystėje, jeigu ne man pačiam, tai bent jau mano šeimai, mano pasirodymas mokyklos devyniasdešimtmetyje, atliekant S. Povilaičio „Žirgų lenktynes“. Po šio pasirodymo nė viena didesnė šeimos šventė neapsieidavo be prašymų padainuoti šią dainą.
– Apie šeimą.
– Šeima kiek pabirusi po Lietuvą. Tėtis buvęs dviračių sportininkas, dabar verslininkas, mama prižiūri namus, dalyvauja įvairioje Viekšnių kultūrinėje veikloje, dainuoja ansambliuose. Dar turiu du brolius. Abu daug vyresni už mane, jau kuria arba jau sukūrę savo šeimas. Muzikalumą tikriausiai esu paveldėjęs iš mamos giminės. Dėdė ir teta yra švenčių muzikantai, groja ir dainuoja grupėje „Seliavy“, abu baigę muzikos pedagogikos studijas. Senelis taip pat mėgo dainuoti, grojo armonika. Veiklos šeimoje netrūksta, o šventės smagios ir nuotaikingos.
– Studijuoji anglų filologiją. Kodėl?
– Anglų filologiją pasirinkau dėl dviejų dalykų. Pirmiausia, dėl meilės anglų kalbai. Aš puikiai kalbėjau, rašiau angliškai mokykloje. Tai man įskiepijo kompiuteriniai žaidimai ir mano mylima anglų k. mokytoja S. Valantinavičiūtė. Antrasis dalykas – mokytojų bei direktoriaus skatinimas pačiam tapti mokytoju. Nors pradėjęs studijuoti universitete pradėjau svarstyti, ar to tikrai noriu.
– Koks tavo laisvalaikis? Ar daug lieka jam laiko?
– Neleidžiu sau mėgautis ilgu laisvalaikiu. Veiklos, atrodo, visada turiu ir sugebu jos sau rasti. Be tinklinio, kuriu. YouTube platformoje turiu kanalą „Suktas Papartis“. Ten įkeltas ne tik mano repas, bet ir mano kūrybos dainos, neseniai buvo įkeltas ir dainuojamosios poezijos kūrinys. Kadangi kelis mėnesius priklausiau studentų kūrybinei grupei „Declamationes“, teko pradėti kurti dainuojamąją poeziją, būtent muziką eilėraščiams. Ją grojau ir dainavau įvairiuose renginiuose. Kai kurie draugai juokauja, kad mane be gitaros ar ukulelės nedažnai pamatysi.
– Kokių turi pomėgių be repavimo?
– Tikriausiai, paties repavimo net nepavadinčiau pomėgiu. Tai buvo man neįprastas dalykas, tikriausiai gimęs iš to, kad tiesiog moku rimuoti tekstus, užsiimu kūryba, rašau eiles, dainas. Muzika užima ypač didelę dalį mano gyvenime,tačiau mano tikriausiai pats svarbiausias pomėgis, be kurio negalėčiau gyventi – sportas, ypač tinklinis, kurį žaidžiu jau 4 metus. Įkūriau Viekšnių gimnazijos tinklinio komandą. Išvažiavęs studijuoti į Kauną pradėjau žaisti už LSMU (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto) komanda, su kuria šiuo metu varžomės Kauno miesto finaluose. Taip pat savaitgaliais, grįžęs namo, žaidžiu Mažeikių tinklinio pirmenybėse, komandoje „Komanda X“, su kuria taip pat pirmaujame. Nors tikriausiai būtų galima sakyti, kad domiuosi beveik visomis sporto šakomis, bet tinklinis yra būtent ta veikla, kuriai skiriu daugiausiai laiko.
– 2018 m. buvai apdovanotas Prezidentūroje už 100-mečio repą. Kaip kilo mintis jį sukurti? Ar tai daug pastangų reikalavo? Papasakok plačiau apie tai.
– Greitai praskriejo tie metai nuo tada, kada jis buvo sukurtas. Mintis buvo paprasta. Su gimnazijos taryba ruošėmės kalėdiniam renginiui, tuo metu buvau gimnazijos tarybos pirmininkas. Idėja buvo sujungti Kalėdas ir skirtingus Lietuvos laikotarpius, taip paminint ir artėjantį šimtmetį. Kalbant apie tai, kad reiktų „surepetuoti“, mano mylima ir gerbiama tarybos kuratorė, direktoriaus pav. Audronė, netyčia pasakė „surepuoti“. Visiškai negalvodamas atsakiau, kad galiu ir surepuoti. Gavau atsakymą: „Tai surepuok“,o, kadangi jau pasisakiau, tai teko tai ir įrodyti. Tą pačią naktį gimė idėja, kaip tai turėtų atrodyti. Pasinaudodamas istorinėmis žiniomis, internetu, „sulipdžiau“ galutinį variantą per kelias valandas. Jį pirmą kartą atlikau gimnazijos kalėdinėje šventėje 2017-aisiais. Idėja kurti vaizdo klipą ir dalyvauti šimtmečio iniciatyvų konkurse kilo kiek vėliau, prieš pat Vasario 16-ąją. Galiu pasakyti, jog nedaug trūko, kad su dirbusia komanda nebūtume suspėję.
– Ar ir toliau kuri repą? Tai tavo pomėgis ar ateityje planuoji siekti kažko daugiau?
– Ne, repo aš toliau nekuriu ir labai abejoju, kad tai darysiu. Labiau mėgstu dainuoti bei kurti kitokio pobūdžio tekstus. Dabar, pasitaikius galimybei, stengiuosi dalyvauti, dainuoti, kur pasitaiko. Net neįsivaizduoju, kur tai mane nuves, bet tiesiog išnaudoju galimybes ir darau tai, kas man patinka.
– Kokių dar veiklų esi bandęs imtis?
– Šiuo metu esu VDU (Vytauto Didžiojo universiteto) studentų atstovybės narys. Dalyvauju šios organizacijos veikloje. Taip pat, kaip ir minėjau, priklausiau kūrybinei grupei „Declamationes“, tačiau pajautus, kad gal tai kiek ne mano sritis, keliai išsiskyrė. Taip pat esu smiginio mėgėjas. Kaune dar neteko, bet, jeigu atsiras laisvo laiko, planuoju įsijungti į smiginio klubą.
– Kokių turi svajonių? Gal jau daug pasiekta?
– Turiu įvairių svajonių. Jeigu kalbant apie sportą, žinoma, būtų nuostabu pasiekti Lietuvos lygį tinklinyje. Ši svajonė, nors ir labai sunkiai įgyvendinama, bet vis dar reali. Tai didžiulė motyvacija sportuojant. Kitos mano svajonės arba labai žemiškos, arba jas tiesiog vadinu „norais“, kadangi taip aš gaunu paskatą stengtis vienoje ar kitoje veikloje, tačiau nebijau tos veiklos pakeisti, jeigu matau, kad ji nemiela širdžiai. Kaip ir visi, svajoju apie ilgą, gražią ateitį, meilę, šeimą ir visus kitus šabloniškus tikslus. Nesu labai materialus žmogus, todėl išties sunku pasakyti, ko norėčiau. Gyvenu čia ir dabar, stengiuosi džiaugtis tuo, ką turiu čia ir dabar, o tai, ką pasiekiu, tampa pamatu kitiems, tokiems trumpalaikiams „norams“ ir pasiekimams. Tikriausiai dar negreit, nebent kai turėsiu savo vaikų, o gal ir niekada negalėsiu pasakyti, kad pasiekiau tai, ką norėjau, nes tai ištarus, suprasčiau, kad gyventi nuobodu.
– Esi ateitininkų kuopos narys. Kaip įsitraukei į šią veiklą?
– Į ateitininkų veiklą įsitraukiau dvyliktos klasės pradžioje. Yra tokia tradicija, kad dvyliktokai eina giedoti į bažnyčią kartu su ateitininkais. Dainuoti mėgstu, giedoti irgi buvo visai įdomu. Iš pradžių man pasiūlė prisijungti į chorelį ir taip pamažu įsitraukiau į ateitininkų veiklą.
– Ar nuo vaikystės esi tikintis? Kas tau yra religija ir kokią dalį tavo gyvenime užima Dievas?
– Nežinau, ar būtų teisinga sakyti, kad buvau visiškai tikintis. Religija man asocijavosi su šiokia tokia prievarta, kaip šiais laikais būna, kad tiesiog „reikia“. Mano kartos vaikai tai žino ir supranta. Aš vis dar ir turiu būtent savo įsitikinimų, bet tai mano reikalas, neperšu savo įsitikinimų kitiems. Svarbiausia būti gerais žmonėmis. Žinoma, visada tikėjau tuo, kad Dievas yra, ir vis dar tikiu, bet religija neturi būti žmogaus suvaržymas. Man ypač patinka, kad dabar jaunimui krikščionybė pristatoma kiek kitaip, kad giesmės nėra vien verksmai ir raudos, atsiranda naujovių ir aš labai tuo džiaugiuosi.
– Ar daug iššūkių yra tekę patirti? Kokios įsimintiniausios patirtys?
– Iššūkiai, manau, panašūs kaip ir visiems studentams. Mokslas nėra lengvas daiktas, bet vertingas. Bemiegių naktų tikrai būna. Be abejo, ne visad jos skirtos mokymuisi. Kaip ateitininkui, būtent tokių iššūkių kaip ir nebuvo. Manau, kad viskas priklauso nuo to, kokiu žvilgsniu žvelgi į gyvenimą. Kadangi daugiau galvoju apie tai, kas bus, nei tai kas buvo, iššūkiai gan lengvai užsimiršta.
– Ar galėtum pavadinti save laimingu žmogumi? Kodėl?
– Taip, manau, kad esu laimingas žmogus. Laimės dienos proga teko padiskutuoti šia tema ir tikriausiai pasikartosiu. Aš esu laimingas, kad galiu kvėpuoti, kad galiu mylėti, kad galiu žinoti ir suprasti daug daug dalykų. Aš ypač laimingas, kad galiu rūpintis kitais, o kiti manimi. Kartais mes net nepagalvojame, kiek daug reiškia paprastas klausimas: „Kaip jautiesi?“, nors tuo metu ir atrodantis visiškai nereikšmingas, tačiau galintis pakeisti kieno nors dieną. Tada ir patys galime susimąstyti, kad esame taip pat girdėję panašių klausimų, kad kažkam rūpime, ir, pagalvoję apie tai, nusišypsoti. Būtent tai ir yra laimė, todėl aš ir jaučiuosi laimingas.
– Kokiomis nuotaikomis gyveni dabar? Ar daug kas pasikeitė išvažiavus studijuoti į Kauną?
– Dabar gyvenu išties puikiomis nuotaikomis. Džiaugiuosi gyvenimu, esu laimingas. To tikrai užtenka. Išvažiavus į Kauną buvo kiek sunkoka prisitaikyti prie šurmuliuojančio miesto subtilybių. Nebuvo tekę važinėtis troleibusais ir autobusais į paskaitas, prie to man buvo sunku priprasti. Pats persikėlimas į miestą ir savarankiško gyvenimo šiokia tokia pradžia. Manau, kad po kelerių metų galėsiu sakyti, kad tai buvo neįtikėtina patirtis ir daug visko išmokau pasinaudojęs proga mokytis toliau.
– Esi aktyvus tarp jaunimo. Ką manai apie šiuolaikinius jaunus žmones? Ko jiems labiausiai trūksta?
– Aš pats dar esu jaunas žmogus. Jaunimas šaunus, tai ateitis, bet dažnokai save spaudžia į savotiškus „rėmus“, renkasi daugelį dalykų iš reikalo. Visi mes esame skirtingi, visi turime savo norų, savo tikslų. Vyresniems reiktų būti atidesniems bei teisingai atliktą darbą pagirti. Tai neįkainojama motyvacija. Manau, kad jaunimui dažnai trūksta iniciatyvos ir paskatinimo bei atvirumo. Ypač iš tų, kurie labai neseniai buvo tokio pat amžiaus. Grįžęs atgal į Viekšnius, pastebiu, kad jaunimas dar susikaustęs, bet tikrai turi puikių minčių ir idėjų. Kartais juos užtenka kiek paklausinėti bei nukreipti teisinga linkme ir rezultatas iškart matosi.
– Ko palinkėtum mūsų skaitytojams?
– Nebijokite klysti. Daug pasirinkimų gyvenime gali būti ne tokie, kokių buvo tikimasi, bet kartais antras šansas būna pasiekiamas, tiesiog reikalauja sunkaus darbo. Nebijokite kurti, nes taip galite atskleisti save ne tik kitiems, bet ir pačiam sau. Ir, žinoma, būkite laimingi, nes tai svarbiausia.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
