Gražina VERŠINSKIENĖ
Jei užsuktumėme į klubą „Bodywise Gym and Studios“ Horšamo mieste (Vakarų Sasekso grafystė, Anglija), mus pasitiktų plataus profilio asmeninė trenerė ir jogos bei Pilates (kalanetikos) mokytoja mažeikiškė Aida Pėčelytė. Kaip pati sakė, dirbo su vyru keliuose darbuose ir štai rezultatas – ji šio klubo savininkė, Yogida studijos įkūrėja. „Pradėjus gyvenimą Anglijoje buvo tarsi naujas gimimas. Teko išmokti kitaip mąstyti, kitaip kalbėti, atsisakyti arogancijos, pažaboti ego. Perėjusi įvairius gyvenimo išbandymus, išmokau vertinti žmones kitaip ir gerbti juos nepaisant jų išsilavinimo ar rango. Supratau, kad, norint pasiekti kažką gyvenime, reikia turėti stiprų troškimą, neprarasti vilties ir labai sunkiai dirbti. Supratau tai, kad aukštasis išsilavinimas ar talentas nėra būtinas, svarbiausia sunkus darbas ir noras padėti žmonėms“, – teigia Aida.
– Emigracijos banga tiesiogiai palietė Jus. Kas lėmė, kad prieš 15 m. emigravote į Angliją?
– Išvažiavau iš Lietuvos ieškodama nuotykių. Mažeikiai pasidarė per maži, galimybės realizuoti save siauros. Draugų ratas sumažėjo, nes dauguma sukūrė šeimas ir mūsų interesai pradėjo skirtis. Tiesiog ieškojau kažko, bet neturėjau jokio konkretaus plano. Buvo užvaldęs noras išsiveržti, ieškoti, pažinti, pradėti gyventi kitaip. Jeigu ne mano vyras, tikriausiai dar tebebūčiau Lietuvoje. Niekada nebuvau drąsi nuotykių ieškotoja viena. Visada reikėjo kompanijos. Be to, mūsų draugystė per atstumą tikriausiai būtų galiausiai nutrūkusi. Vienam iš mūsų teko pasirinkti.
– Kokia buvo pradžia ir kaip pavyko įsitvirtinti svečioje šalyje?
– Pradžia buvo be galo sunki. Pirmiausia, namų ilgesys. Viskas svečioje šalyje atrodė neįprasta: ir buitis, ir maistas, ir laisvalaikis. Teko dalintis namais, netgi tuo pačiu kambariu. Kalbos barjeras. Darbą susirasti buvo be galo sunku. Išsiuntinėjau CV į įvairias darbovietes. Net valytojos darbo negalėjau gauti. Užsiregistravau keliose darbo agentūrose ir iš jų jokio pakvietimo nebuvo. Gerai, kad vienas iš draugų mane nusivedė į vieną iš darbo agentūrų, kurioje buvau jau kurį laiką užsiregistravusi. Asmeniškai pristatė ir kitą dieną sulaukiau skambučio, kad reikia pagalbos kažkokiame restorane. Nuo tada ir prasidėjo tikri išbandymai.
– Ar teko kada pakliūti į keistas sąlygas?
– Kiekviena diena tapo „keista sąlyga“ ir tikru išbandymu. Teko daug meluoti ir apsimesti, kad turiu patirties, kad tik gaučiau darbą. Nuveža mane pirmą kartą dirbti į tą restoraną, patenku į patį įkarštį, o padavėja gyvenime nedirbusi. Gerai, kad turėjau tik stalus valyti, tačiau klientai to nežinojo, klausinėjo manęs, prašė tai to, tai ano atnešti, maniau, skradžiai žemę prasmegsiu. Norėjau pabėgti, bet išsilaikiau. Darbuotojai tame restorane pasirodė ypač nedraugiški. Kitą dieną siunčia vėl kitur, pasako maždaug, ką apsirengti. Atsiunčia agentūra autobusiuką, važiuoji ir net neįsivaizduoji, kur, su kokiais žmonėmis susitiksi, ar su darbu susitvarkysi, ar patiks. Teko pabuvoti keistose vietose: ir didelėse įmonėse, ir slaugos namuose, ir privačiuose vakarėliuose. Išmokau ir pamačiau tiek, kiek per visą gyvenimą neteko patirti. Vieną dieną atėjo ir į mano kiemą šventė, atsiliepė į mano CV. Nulėkiau į interviu, prisimelavau vėl, kad viską moku – priėmė. Buvo be galo nustebę mano išsilavinimu. Labai gyrė. Taip ir likau toje kompanijoje 12 metų. Pradėjau nuo mažiausios pakopos, o kai mūsų skyriaus vadovas pasakė išeinąs, iš karto savo kandidatūrą pasiūliau. Priėmė. Taip buvo lemta. Aš dar ir šiandien stebiuosi, kodėl pasakė TAIP jaunai mergaitei, kalbančiai laužyta anglų kalba, vos po metų pažinties. Kai troškimas padaryti kažką gero be galo didžiulis, viskas įmanoma ir padaroma.
– Tai užsikabinote taip, kad net pavyko savo verslą įkurti?
– Šiuo metu puoselėju savo verslą sporto ir sveikatos srityje. Prieš septynerius metus apverčiau gyvenimą aukštyn kojomis ir nusprendžiau tapti asmenine trenere, po to jogos ir Pilates (kalanetikos)mokytoja. Visada labai patiko mokyti, tik, atvažiavus į Angliją, užtruko labai ilgai suprasti, kokia linkme pasukti. Pribrendo metas atidaryti jogos studiją. Po didelių ieškojimų atsirado žinutė, kad parduodamas sporto klubas, kuriame mokiau jogos. Pasiūliau nupirkti ir po ilgų bei sunkių derybų raktai atsidūrė mano rankose. Klubas buvo labai apleistas ir kone merdėjantis. Žinojau, kad dirbsiu 24/7, taip ir buvo. Buvo sunku, prikėliau, po truputį augame. Džiaugiuosi, kad turiu be galo palaikantį bei kantrų vyrą ir gerų draugų, kurie suprato mane, lankė mane darbo aplinkoje, nepyksta, kad neturiu laiko su jais pabūti.
– Ar dažnas svečias esate Lietuvoje, Mažeikiuose?
– Grįžtame į Lietuvą kartą ar du per metus. Užimtumas. Gyvenimo tempas čia ne toks, kaip Lietuvoje, o norint kažką pasiekti, reikia sunkiai ir daug dirbti. Kaip sakoma čia, reikia nueiti „extra mile“ norint pakilti aukščiau kitų. Be to, sugrįžus į Lietuvą sunku atsipalaiduoti ir pailsėti. Kol apvažinėji visur iš vieno Lietuvos galo į kitą, pavargsti. Norisi ir ramių atostogų, tad pataupyti atostogas reikia. Per ilgą laiką ir ryšiai silpnėja. Draugų ratas mažėja. Požiūriai ir nuomonės skiriasi. Bendravimas jau nebe toks, kaip anksčiau. Kai turi savo verslą, nenori jo palikti, nes niekas už tave nepadarys. Grįžti ir būna tiek daug darbo susikaupę, kad po to galvoji, ar verta buvo atostogauti. Vežuosi savo nešiojamąjį kompiuterį ir, kiek galiu, padarau laukdama lėktuvo ar kur pagaunu Wi-Fi.
– Kokių turėjote svajonių vaikystėje, jaunystėje? O tada gyvenimas užsienyje Jūsų svajose buvo?
– Niekada nesvajojau gyventi kitoje šalyje. Net keliauti neturėjau didelio troškimo, mat visko bijojau. Kai atvykau į Kauną studijuoti, miestas pasirodė toks milžiniškas... Tikrai nemaniau, kad galėčiau patraukti į didesnes platybes.
Galima sakyti, neturėjau savo nuomonės arba maniau, kad noriu to, ką man teigė šeimoje, mokykloje. Pasirinkau kelią, kuris man nebuvo tinkamas, nes nenorėjau nuvilti, nenorėjau patirti gėdos. Stojau net penkis kartus į pasirinktas meno studijas ir nepavyko. Nepilnavertiškumo jausmas buvo pasiekęs viršūnę. Priėmė galiausiai studijuoti chemijos. Ėjau į universitetą tik todėl, kad kitaip Lietuvoje laikys nevykėliu. Išsikapsčiau, bet taip ir neteko realizuoti gautų žinių aplinkosaugos inžinerijoje.
Suaugusieji mažai susimąsto, kokią didžiulę įtaką daro vaikams jų augimo metu. Kartais gal geriau mylėti vaikus tokius, kokie jie yra, ir per daug nereikalauti, nes viskas gali apsiversti kitaip. Pamenu, kai po krepšinio varžybų mane kvietė į Sporto mokyklą. Jausmas buvo geras, bet nėjau, nes buvau sukritikuota namie. Norėjau šokti ir vaidinti, bet, kadangi visko nesuspėjau, teko pasirinkti Dailės mokyklą, nes tai turėjo užtikrinti man ateitį.
– Kokių vertybių atsinešėte iš tėvų namų, mokyklos?
– Šeimoje išmokau nebijoti sunkaus darbo. Užgrūdino. Išmokau nepalūžti, kai sunku. Mokykloje išmokau prisitaikyti. Atsiprašau visų pedagogų iš anksto, nes ilgai apie tai neprasitariau, bet po pradinės mokyklos man mokykla pradėjo nebepatikti. Nepatiko rutina, kad reikia mokytis, kai visai nesinori mokytis, ir mokytis dalykų, kurie neatrodė įdomūs. Pradėjo jaustis kai kurių mokytojų favoritizmas. Nešioju tris mokytojas savo širdyje ir visada siunčiu joms padėką už tai, kad jos mus mylėjo ir buvo be galo atsidavusios savo darbui. Tai buvo nesunku pajusti. Apie kitus to paties negaliu pasakyti, bet juk sunku suvaldyti didžiulę klasę. Mokytojų krūviai nesąmoningi. Nuoskaudų nenešioju, bet mokausi iš jų, kad to paties neperleisčiau kitiems.
– Koks Jūs buvote vaikas: ar ramus ar pokštininkas?
– Iki paauglystės buvau labai ramus ir stropus vaikas. Vėliau užėjo hormonų audros, norėjosi maištauti, išsiskirti. Subrendau per anksti ir labai greitai. Norėjau daryti, ką daro suaugę, kur kas anksčiau. Pokštauti niekada nemokėjau, o ypač, jeigu mano pokštas būtų privertęs kažką jaustis nepatogiai ar įskaudintam. Niekada nemėgau ir iki šios dienos nemėgstu daryti kažkam tai, ko pati nenorėčiau patirti. Su pokštais reikia atsargiai, nes niekada nežinai, kokią skausmingą vietą gali paliesti.
– Kokius mokslus baigėte? Su kokiais prisiminimais išvykote iš Mažeikių?
– Baigiau Kauno technologijos universitete aplinkosaugos inžineriją. Kaip minėjau anksčiau, nepavyko mokslų susieti su ateities siekiais. Palikti Mažeikius nebuvo sunku. Anaiptol, jaučiau stiprų norą prasiveržti. Lietuvoje, nors ir savoje šalyje, gyvenimas buvo labai sunkus. Vienu metu dirbau trijuose darbuose, o algos neužtekdavo iki mėnesio pabaigos. Jaučiausi esanti skurdė. Ėmiau paskolą, kad baldus nusipirkčiau, ką jau ten kalbėti apie automobilį. Tiesiog buvau pasiruošusi permainoms, tik visiškai nenutuokiau, kas manęs laukia. Naivumas kartais būna į naudą.
– Kada ir kur sutikote sau skirtą žmogų?
– Kas geriausia atsitiko universitete, sutikau savo vyrą ir jau 20 metų kartu. Už tai, kas dabar esu, didžiausia padėka mano vyrui. Jeigu jis būtų mane lepinęs, manau, nebūčiau taip toli nuėjusi. Visada buvome lygūs partneriai. Jis niekada nestojo skersai kelio, leido man daryti, ką noriu, nors kartais jo nuomonė ir žeidė, bet tai gerai, nes noras įrodyti, kad mano nepasiekiamos svajonės įgyvendinamos, stiprėjo.
– Kokios charakterio savybės Jums praverčia gyvenime ir kokios trukdo?
– Labiausiai praverčia užsispyrimas ir noras tobulėti. Trukdo baimė ir abejonės savo sugebėjimais. Išmokau nepaisyti kitų nuomonės, bet tai nėra lengva. Žmonių nuomonės labai veikia, suvelia viską viduje, pradedi analizuoti, svarstyti, tačiau vėl grįžti prie savo vertybių ir įsitikinimų. Niekas juk tavęs nežino, nesupranta. Tik tu žinai savo tikrus siekius ir, kai tave išmuša iš pagrindinio kelio, svarbiausia laiku grįžti atgal.
– Ar laikote save laimės ir sėkmės kūdikiu?
Manau, kad taip. O kodėl gi ne? Džiaugiuosi stipria sveikata, žmonėmis, kurie mane supa, ir savo pasiekimais. Teko įdėti be galo daug pastangų, kol atsidūriau ten, kur esu dabar. Žmonės save labai lygina su kitais ir, jei neturi tokios geros mašinos kaip kaimynas, arba tokio gero darbo, pradeda kankintis. Džiaukitės pirmiausia sveikata, laiminkit tą, kas turi daugiau, mylėkit save – tada laimė ir sėkmė jus lydės.
– Gal turite kokį nors talismaną, prietarą ar burtažodį, kuris Jums padeda?
– Anksčiau tikėjau prietarais, burtais ir talismanais, kol vieną dieną supratau, kad reikia pasikliauti tik vidiniu jausmu. Dabar, kai priimu sudėtingus sprendimus, klausiu savo širdies. Smegenys svarsto, dėlioja ir atsakymo nėra, tada nukreipiu dėmesį į širdį, klausausi ir bandau pagauti jausmą. Jei jausmas geras – visada sakau TAIP, jei širdyje nors mažytė abejonė – NE. Kai pasidaro baugu, apima nerimas, keletą kartų giliai įkvepiu. Jeigu laiką galima pavadinti talismanu, tai mano talismanas – LAIKAS. Visada palauk, jei nesi įsitikinęs, viskas išsispręs, susidėlios į reikiamas vietas. Susijaudinai kalbėdamas, padaryk pauzę, giliai įkvėpk ir kalba liesis kur kas sklandžiau.
– Ar esate patenkinta viskuo, ką pasiekėte?
– Tikrai džiaugiuosi, kad pagaliau atradau save ir esu savo vietoje. Truputį nepatinka, kad užtrukau taip ilgai. Mokykloje išmokau, kad yra vienas kelias – pabaigti universitetą, ištekėti ir užauginti vaikus, kol į rankas nepakliuvo Roberto Kiyosaki knyga„Turtingas tėtis, vargšas tėtis“. Ši knyga pakeitė mano visą filosofiją. Kodėl niekas to nesakė anksčiau? Praėjus dar keleriems metams, į rankas pakliuvo kita knyga – Matthew Syed „Bounce“ (Bounce – reiškia atsimušti, atšokti), kuri paskatino imtis to, ką darau dabar, nors visą gyvenimą buvau įsitikinusi, kad esu nesportiška ir kad tam, ką darau, reikia ypatingų sugebėjimų ir talento. Tik perskaičiusi šią knygą supratau, kad viską galima pasiekti nuosekliu, sunkiu darbu.
– Ar neaplenkia Jūsų asmeninio gyvenimo skauduliai? Kaip pavyksta su jais susidoroti?
– Nėra laiko savęs gailėtis. Būna nusivylimų, kai žmonės tavęs nesupranta. Tu nori gero, o jie savam siauram mąstyme užstrigę ir kitos tiesos nenori priimti. Mane supa labai daug gerų žmonių, bet pasitaiko ir labai sudėtingų – arba labai siauro mąstymo, arba snobų, kurie gal ir netyčia, bet pridaro žalos. Kartais išveda iš kantrybės ir norisi atsikirsti tuo pačiu, bet išmokau palikti viską rytdienai. Kai pasidaro labai sunku, medituoju. Be jogos, meditacijos ir sporto tikrai būtų sunku susidoroti su gyvenimo iššūkiais.
– Koks būna laikas, kurį skiriate sau?
– Kadangi darau tai, ką mėgstu, darbas pasidarė ir mano laisvalaikiu. Per paskutinius metus dirbu septynias dienas per savaitę. Čia ir atsipalaiduoju, ir pabendrauju, ir tobulėju. Anksčiau taip mėgusi šurmulį, vakarėlius, geriausiai atsipalaiduoju su knyga. Taurė raudono gero vyno – kita gera alternatyva, o jei dar paklausai geros muzikos... Televizoriaus visai nežiūriu, retkarčiais pasižiūriu gerą filmą, bet ne visi filmai „veža“. Kartais pažiūriu ir galvoju, kam sugaišau laiką. O kai geras filmas, kuris sudomina, sujaudina ir kažko pamoko, tai gerai praleistas laikas.
– O kas suteikia džiaugsmo, ramybės, atgaivos?
– Minutės, praleistos su šeima, gamtoje, suteikia atgaivos, ramybės, džiaugsmo ir laisvės. Joga ir meditacija gyvenimui suteikia prasmės ir stiprybės. Tiek daug žmonių skundžiasi depresija neįvertindami, kas jiems duota. Rodos, sveiki žmonės ir turintys viską, jaučiasi nelaimingi ir tik todėl, kad žmonės liaujasi save tobulinę.
– Ar turite jaukų kampelį, kuriame liekate pati su savimi?
– Namai – tai saugi buveinė, kur galime nusimesti visus sluoksnius ir būti savimi. Turiu savo atskirą kambarį, kuriame kuriu, planuoju ir praleidžiu daug laiko dirbdama. Valgio gaminimas – kita relaksacija, kai turiu laisvo laiko, mielai eksperimentuoju su įvairiais valgiais, receptais, parsivežtais iš įvairių kelionių. Virtuvėje praleidžiu laiką su šeima.
– Kaip manote, daugiau Jūsų gyvenimo svajonių jau išsipildė ar daugiau tokių, kurios senokai laukia savo eilės?
– Labai daug svajonių išsipildė, nors ne taip greitai, kaip tikėjausi. Kai pavyksta įgyvendinti vieną svajonę, žiūrėk, atsiranda nauja. Pradedu ieškoti būdų, kaip jas įgyvendinti. Pagrindinis tikslas dabar – išauginti stiprų verslą, kuriame žmonės galėtų ne tik pagerinti savo sveikatą, bet ir rastų ramybę bei prieglobstį malonioje aplinkoje.
– Kokie artimiausi planai?
– Prieš kelerius metus užsibrėžiau tikslą – dalyvauti maratone. Visiška nevykėlė, draugo padedama ir nuosekliai intensyviai treniruodamasi, dalyvavau net dviejuose maratonuose, tai buvo mano didžiausias pasiekimas. Planuoju, jeigu tik sveikata leis, dar keliuose dalyvauti. Dar turiu didžiulį norą pakeliauti ir pasitobulinti jogos, meditacijos srityje. Yra trys šalys, į kurias norėčiau nuvykti pagilinti šio meno žinias – tai Balis, Kosta Rika ir Tailandas.
– Ar daug yra dalykų, kurių žmonės apie Jus nežino?
– Tikriausiai labai moku maskuoti savo nuotaikas. Kai praleidžiu daugiausia laiko žmonių apsuptyje, nelieka laiko galvoti apie save. Bloga nuotaika išgaruoja. Ateinu į darbą ir kartais jaučiuosi, kad trūksta energijos, ima kažkoks nerimas, tada sutelkiu savo dėmesį į kitus žmones. Klausinėju jų, domiuosi jų gyvenimu ir visai pamirštu save. Atsimenu visų vardus. Žinau jų pomėgius. Dažniausiai klausinėju ir klausausi, nei pasakoju apie save. Manau, kad esu labai gera klausytoja. Stengiuosi nedalinti patarimų, jei žmonės neklausia. Niekada nesiskundžiu ir neieškau peties paraudoti, o atkišu savo petį.
– Gal ko nepaklausiau, o Jūs norite pasakyti...
– Atsiprašau, Lietuva, bet, nepaisant be galo sunkios pradžios Anglijoje, tai buvo geriausia, kas įvyko mano gyvenime. Lietuvoje viskas per daug komplikuota. Net dabar grįžusi nesuprantu kai kurių sutarčių sudėtingumo. Taip viskas suvelta, kad neišsilavinusiam tūlam piliečiui – tamsus miškas. Aptarnavimo sritis Lietuvoje gerėja, miestai gražėja, bet galimybės labai siauros. Atlyginimai juokingi, reikalavimai dideli. Kaip tam jaunam žmogui prasimušti? Gaila, kad savoje šalyje negalėjau padaryti to, ką padariau čia, bet aš myliu Angliją, gerbiu žmones ir jų tradicijas. Be to, čia daug internacionalo. Susitinki su žmonėmis iš viso pasaulio. Mano geriausia draugė iš Tailando, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mes galime taip gražiai sutarti. Tie, kurie nori įsitvirtinti čia, turi suprasti, kad reikės adaptuotis ir pamilti šalį bei jos žmones. Be to, dirbti reikės kur kas sunkiau, nei namuose.
– Kokius linkėjimus iš Anglijos pasiųstumėte mūsų skaitytojams?
– Niekada nesustokite savęs tobulinti. Dauguma galvojame, kad štai baigėme mokyklą ar universitetą ir jau viskas. Skaitykite, domėkitės, ypač rūpinkitės savo kūnu. Taip mažai žmonių supranta, kad sportuoti be galo svarbu. Ir nesvarbu, kada pradėsite. Mano vyriausia klasė 80+, kurioje vyriausias dalyvis 93 metų. Neprivalote bėgioti ilgų distancijų ar kilnoti sunkius svorius, yra visokių kitų būdų, bet tai būtina ir kūnui, ir sielai, ir protui. Visiems rekomenduoju jogą, nes jogos filosofija ugdo gerumą ir suteikia fizinės stiprybės. Neklausykite, ką jums sako kiti, klausykitės savo širdies ir Visata laimins jus visur ir visada.
