Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Savivaldybės darbą šiuo metu vertinu gerai. Sudėtingas dabar laikmetis mums visiems, nes pasikeitė vadovybė“, – apie darbą pasakoja Mažeikių rajono savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėja Rima Podelienė. Anot jos, tai visai nenuspėjamas darbas, kai planuoti gali tik dalį dienotvarkės, o skaudžiausia – susidūrimai su socialinio būsto nuomininkais. R. Podelienė turi ir pomėgių, kuriems, kaip pati teigia, visada randa laiko – tai gėlės ir mezgimas: „Vasarą vakarus leidžiu gėlynuose prie namų, o žiemą – su virbalais rankose.“
– Iš kur esate kilusi? Papasakokite apie save ir šeimą.
– Gimiau Šiaulių r. Raudėnų apylinkėje. Mokiausi Dirvonėnų vidurinėje mokykloje. Mama dirbo toje pačioje mokykloje valytoja, o tėtis Dirvonėnų tarybiniame ūkyje traktorininku. Gimiau ir augau paprastų darbininkų šeimoje. Turiu vyresnį brolį, kuris šiuo metu su šeima gyvena Alytaus rajone.
– Kas atvedė į Mažeikius, ar jau nuo vaikystės čia gyvenate?
– Į Mažeikius prieš 37 metus atvedė meilė. Vyras Algimantas, nors ir gimė toje pačioje ligoninėje Kuršėnuose, Šiaulių r., bet tiesiai iš ten vystykluose buvo parvežtas į Plinkšių k., Mažeikių r. Ten persikėlė gyventi jo tėvai. Esmė ta, kad mano mama ir vyro mama buvo draugės ir gyveno tame pačiame kaime. Matyt, todėl ir likimas suvedė mus. Kaip bebūtų keista, su vyru pirmą kartą susitikome mūsų kaimo kapinaitėse, prie bažnyčios, per kasmetinius atlaidus, nes visa bendra giminė palaidota tose pačiose kaimo kapinaitėse ir religinių švenčių metu visi susirenka tenai.
– Ką mokėtės ir kokį išsilavinimą įgijote?
– Aštuonias klases baigiau Dirvonėnų vidurinėje mokykloje. Labai norėjau stoti mokytis į pradinių klasių mokytojas, kaip tik Šiauliuose priėmė su aštuonių klasių išsilavinimu, bet neišleido mokyklos direktorius. Pirmą kartą tais metais baigiau mokslo metus vienais penketais. Tada buvo aukščiausias įvertinimas, todėl teko lankyti devintą klasę toje pačioje mokykloje. Tačiau nenurimau ir baigusi devynias klases, taip pat su pagyrimu, pabėgau į Vilnių. Pabėgau tiesiogine šio žodžio prasme. Rankose turėjau tik pažymių knygutę ir pagyrimo raštą iš Šiaulių rajono Švietimo skyriaus, kad baigiau devynias klases su pagyrimu. Tuo metu buvo taip, kad be atskiro nukreipimo bei atestato iš vidurinės mokyklos negalėjo niekur įstoti mokytis. Man pavyko. Mane be stojamųjų egzaminų, be jokių kitų dokumentų priėmė į Vilniaus finansų ir kredito technikumą. Taip įgijau pramonės buhalterio specialybę. Minėtą technikumą baigiau „raudonu“ diplomu. Toliau mokytis negalėjau, nes sunkiai susirgo mama. Man buvo dvidešimt, kai jos netekau. Tėtis pasimetė gyvenime, todėl teko pradėti dirbti. Išprašiau „laisvą“ (tuo metu buvo paskyrimai, negalėjai laisvai pasirinkti, kur dirbti) diplomą ir grįžau į gimtąjį kaimą. Įsidarbinau Dirvonėnų tarybiniame ūkyje buhaltere. Tais pačiais metais būsimas vyras grįžo iš armijos ir nedelsiant padavėme pareiškimus į Mažeikių rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrių. Universitetinį išsilavinimą įgijau žymiai vėliau, kai jau suaugo vaikai.
– Kaip pradėjote darbą Mažeikių rajono savivaldybėje? Kiek laiko jau čia dirbate?
– Mažeikių rajono savivaldybėje darbą pradėjau nuo 1982 sausio. Pirmosios pareigos buvo Finansų skyriuje žemės ūkio revizorė. Man buvo tik 20, o jau teko bendrauti su patyrusiais savo srities specialistais, t. y. kolūkių ir tarybinių ūkių buhalteriais bei pirmininkais. Baigus pramonės buhalterinės apskaitos studijas, buvo sudėtinga perprasti žemės ūkio apskaitą, bet tik pirmieji patikrinimai buvo sudėtingesni. Ir šiandien prisimenu kelis vyr. buhalterius, kurie tikrino mano žinias. Jiems nepasisekė, teko pripažinti, kad nebuvau žiopla. Finansų skyriuje dirbau apie aštuonerius metus. Vėliau buvo įsteigta Mažeikių rajono valstybinė mokesčių inspekcija. Ten išdirbau apie 28 metus. Pradžioje auditore, vėliau Audito skyriaus vedėja, Operatyvios kontrolės skyriaus vedėja, Akcizų administravimo skyriaus vedėja. Trejus metus dirbau Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotoja. Ir, pasirodo, žemė apvali, greit jau bus 9 metai, kai vėl dirbu Mažeikių rajono savivaldybėje.
– Kokių veiklų esate bandžiusi imtis anksčiau?
– Neturiu kuo pasigirti. Beveik visą laiką dirbau valstybės tarnyboje. Vyras turėjo savo verslą, bet manęs jis nesuviliojo. Buvau kviečiama dirbti į tokias įmones, kaip UAB „Lukoil“, UAB „Mažeikių nafta“, nesusigundžiau.
– Papasakokite apie darbą Savivaldybėje. Tikriausiai jis labai įvairus ir nenuspėjamas.
– O, taip, tai visai nenuspėjamas darbas. Planuoti galiu tik dalį darbų. Pradžioje buvo labai sudėtinga. Atėjau iš įstaigos, kur viskas buvo reglamentuota. Reikėjo tik dirbti taip, kaip numato norminiai aktai, o čia net bylų nebuvo su pirminiais dokumentais. Teko pradėti nuo pradžių. Esu dėkinga buvusiam administracijos direktoriui, kad leido suformuoti skyrių iš patikimų, aukštos klasės specialistų, su kuriais dirbome Mokesčių inspekcijoje. Jie ir šiandien visi dirba su manimi, todėl antrais ir vėlesniais metais vien Turto valdymo skyriaus parengtų tarybos sprendimų skaičius viršydavo 50 proc. visų pateiktų tarybai svarstyti sprendimų skaičiaus.
– Kokių patirčių iš jo turite?
– Drąsiai galiu teigti, kad dirbdama Turto valdymo skyriaus vedėjo pavaduotojos ir vėliau skyriaus vedėjos pareigose patirties įgijau labai daug. Teko susipažinti su tokiais norminiais aktais, kaip Statybos reglamentas, sužinoti kas ta kadastrinė byla, kaip ji sudaroma. Susipažinau su turto valdymu natūroje, o ne tik popieriuose.
– Kokių svajonių turėjote vaikystėje? Ar pavyko jų pasiekti?
– Nuo vaikystės turėjau tris svajones. Dvi išsipildė, o trečia ir liko tik svajone. Labai norėjau būti mokytoja, bet.... Gal todėl ir dabar kantriai aiškinu aplinkiniams jiems nesuprantamus dalykus. Galiu ramiai kelis kartus pakartoti tą patį ir man tai patinka.
– Kaip vertinate Mažeikių visuomenę ir apskritai Savivaldybės darbą. Gal kažkur dar reikėtų patobulėti, o gal kai kurios sritys dirba puikiai.
– Visuomenės vertinti neapsiimu. Lai tai daro politikai, aš tik valstybės tarnautoja, kuri privalo vykdyti politikų sprendimus, o Savivaldybės darbą šiuo metu vertinu gerai. Sudėtingas dabar laikmetis mums visiems, nes pasikeitė vadovybė. Tie skyriai ar darbuotojai, kurie buvo įpratę dirbti, ir toliau sėkmingai dirba. Būtent iš tokių darbuotojų girdėjau, kad dabar dirbti lengviau. O yra ir tokių, kuriems labai sudėtinga. Laukiu naujos administracijos struktūros darbo pradžios. Tikiuosi, daug kas pasikeis į gera.
– Esate Turto valdymo skyriaus vedėja. Su kokiais žmonėmis ir kokiomis problemomis tenka susidurti?
– Skaudžiausi susidūrimai būna su socialinio būsto nuomininkais. Kartais sveiku protu nesuvokiama, kai pamatai butą lyg po karo ir dar su pulku tarakonų. Neseniai teko pačiai bėgti į parduotuvę ir už savo pinigus pirkti tarakonų naikinimo priemonę tik tam, kad galėtumėme įeiti į tualetą skaitiklių parodymus užfiksuoti. Tikrai nesuprantu, kodėl toks gyventojų požiūris į savivaldybės turtą. Kai nutraukiame sutartį, prasideda puolimas, kad nesirūpiname mažas pajamas gaunančiais asmenimis.
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiandien?
– Liūdėti nėra ko, bet ir džiaugtis labai negaliu. Po naujos administracijos struktūros patvirtinimodalis naikinamų skyrių funkcijų bus pridėta naujam Turto valdymo ir priežiūros skyriui, tai mano vadovaujamo skyriaus laukia nauji, dar nežinomi iššūkiai. Taip kad šiuo metu vyrauja laukimo nuotaika, kaip pavyks susitvarkyti su nauju darbų baru. Iššūkių nebijau, mane traukia naujovės. Dirbsime.
– Kokių turite pomėgių? Ar jiems užtenka laisvalaikio?
– Gėlės ir mezgimas – tai pomėgiai, kuriems visada randu laiko. Juo labiau, kad vienas kitam netrukdo. Vasarą vakarus leidžiu gėlynuose prie namų, o žiemą – su virbalais rankose.
– Papasakokite apie savo šeimą. Kaip susipažinote su antrąja puse?
– Santuokoje jau 37 metai. Užauginome du sūnus. Vyresnysis ilgus metus gyveno Ispanijoje, prieš kelerius metus grįžo į Mažeikius, turi savo verslą, augina dukrą ir sūnų. Jaunesnysis, kuriam 33 metai, šiuo metu dar gyvena Danijoje, bet jau susikrovė daiktus ir kitą savaitę grįžta į Lietuvą. Tolesniam gyvenimui pasirinko Kauną, nes iš ten kilusi žmona, o ir nori savo gyvenimą vėl susieti su futbolu. Jis buvęs „Romar“ profesionalaus futbolo klubo žaidėjas, žaidė Kaune, Estijoje ir Danijoje. Buvo Lietuvos rinktinės narys. Kurį laiką bandė trenerio karjerą ir Mažeikiuose. Krizė padarė savo, teko kaip ir daugeliui išvykti iš Lietuvos.
– Kokių turite neįgyvendintų tikslų?
– Kaip jau minėjau, norėjau būti mokytoja. Tai vienintelis noras ir svajonė, kurios neįgyvendinau, o daugiau turiu viską, apie ką svajojau nuo vaikystės. Gal tik dukros trūksta, bet užtat turiu dvi šaunias anūkes.
– Jūsų palinkėjimas skaitytojams...
– Visada išlikite savimi. Visada duokite kelią tiems, kurie eina „buldozeriu“, nes tai kelias į niekur. Turėkite savo kelią.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
