Šaltas oras, dargana, lapkritis... Širdyje šilta ir gera, kartu ir liūdna – tai žmonės meilę nešini eina prie savo artimųjų kapų, laukdami vėsaus vėlių prisilietimo, viltingos žvakės liepsnos plevenimo, kaip ženklo, laukdami. Ne – ne puokštės didumas ir prašmatnumas džiugina vėlę, o žvakių skleidžiama šviesa ir šiluma, artimųjų malda, atmintis. Užmaršties dulkes šįkart nupūskime ir prisiminkime paprastus kaimo žmones, bet plačios širdies žmones, kurie neliko abejingi mažo kūdikio, žydų berniuko, likimui.
Išgelbėtojai – antrieji tėvai
Gerų žmonių poelgis tais gūdžiais metais pakeitė žydų vaiko likimą – jis išvengė savo tėvų ir brolio likimo. Žymus Lietuvos poetas Alfonsas Bukontas – išgelbėtas žydų vaikas feisbuko grupės „Beigelių krautuvėlė“ puslapyje rašė: „Rizikuodami savo gyvybe 1941 m. mane įsūnijo ir augino Dapšių kaimo (Mažeikių r.) ūkininkai Marija ir Jeronimas Bukontai. Užėjus sovietų valdžiai Jeronimas Bukontas 1945 m. buvo suimtas ir ištremtas į Archangelsko lagerius, kur 1948 m. mirė. Aš su savo antrąja motina Marija Bukontiene buvau įrašytas į sąrašą ir turėjome būti išvežti į Sibirą. Slapstėmės, ir tik taip išvengėme tremties. Mano motina darė viską, kad mano gyvenimas būtų kuo šviesesnis ir laimingesnis. Pati būdama beraštė, ji skatino mane mokytis, mylėti knygas ir būti garbingu.“ M. Bukontienės, kurios mirimo metinės minimos lapkričio 2-ąją, augintas ir mylėtas berniukas viršijo jos lūkesčius. Alfonsas Bukontas ne tik poetas, bet ir vertėjas, publicistas. Jo eilėraščiai yra išversti į vokiečių, anglų, moldavų, ukrainiečių, gruzinų, latvių, azerbaidžianiečių ir rusų kalbas. Lietuvos kompozitoriai pagal jo eiles sukūrė per 100 dainų. Pelnęs ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą, vertimo darbus.
Ryžosi padėti
Teisininko Jankelio Michnickio ir jo žmonos dantų gydytojos Nechamos Gurvičaitės-Michnickienės, gyvenusių Židikų miestelyje (Mažeikių r.), šeimoje augo du sūnūs. Karas berniukų tėvus užklupo Vilkaviškyje, kur buvo atvykę aplankyti Jankelio giminių. Židikuose su Jankelio Michnickio seserimi Ševa liko abu Michnickių sūnūs: vyresnysis Azrielis ir vos kelių mėnesių Mordechajus. Kai naciai ėmė varyti žydus neva darbams į Liubliną, Ševa nutarė mažąjį Mordechajų palikti geriems žmonėms, o vyresnįjį berniuką pasiimti. Taip mažylis pateko pas Kotryną Šulcienę, tačiau baltaraiščiai, sužinoję, kad Kotryna slepia žydų kūdikį, ėmė ją terorizuoti. Kunigas Vaclovas Martinkus davė K. Šulcienei arklį ir vežimą, pamokė, kaip elgtis, ir ji su savo vyru Zenonu Šulcu nuvežė jiems patikėtą kūdikį Kotrynos seseriai Marijai Bukontienei į Dapšių kaimą (Židikų valsčius). Alfonsas ir Marija Bukontai savo vaikų neturėjo, jie pamilo berniuką ir rūpinosi juo kaip savo sūnumi. Po kurio laiko į Dapšių kaimą atvažiavo ir kunigas V. Martinkus. Jis pakrikštijo berniuką, įrašė į bažnyčios metrikų knygą. Taip Mordechajus Michnickis tapo Alfonsu Bukontu. Marijos seserys Kotryna ir Elena taip pat motiniškai globojo berniuką.
Neįbaugino baltaraiščių vizitai
Pasklidus kalboms, kad kunigas V. Martinkus pakrikštijo žydų vaiką, kunigą tardė, bet jis neišdavė Alfonso. Marijos Bukontienės seserims Elenai Lauraitienei, gyvenusiai kartu su Bukontais toje pačioje sodyboje Dapšių kaime, ir Kotrynai Šulcienei vietiniai naciai taip pat grasino, bet jos irgi neišdavė vaiko. Labai padėjo ir Jeronimo Bukonto vokiečių kalbos žinios, jis sugebėjo atsipirkti vaišėmis, pinigais ir degtine. Karui pasibaigus, Jeronimą Bukontą suėmė ir nuteisė kaip „liaudies priešą“, bendradarbiavusį su vokiečiais. Neištvėręs kankinimų J. Bukontas mirė lageryje netoli Archangelsko 1945-ųjų pabaigoje.
Tragiškas šeimos likimas
Alfonsas augo gaubiamas dėmesio ir šilumos, nežinodamas, kas jo tikrieji tėvai. Tiesą apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką likimą Alfonsas Bukontas sužinojo tik po daugelio metų – pirmiausia iš savo tetos Kotrynos Šulcienės, o vėliau, padedant poetui Hiršui Ošerovičiui, sužinojo ir daugiau apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką žūtį. Jo tėvai iš Vilkaviškio pateko į Kauno getą. Tėvas Jankelis buvo nužudytas Kauno IX forte, o mama Nechama iš Kauno geto 1944 m. buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, ten žuvo 1945 m. balandį, likus dviem savaitėms iki išlaisvinimo. Alfonso Bukonto brolis Azrielis ir teta Ševa buvo sušaudyti netoli Mažeikių pušynėlyje ant Ventos kranto.
Apdovanojimas už išgelbėtą gyvybę
Jeronimas ir Marija Bukontai, kunigas Vaclovas Martinkus, išgelbėję mažą žydų berniuką, kuris vėliau taps garsiu poetu, Alfonsą Bukontą, 1992 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir 1995m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. 2014 m. išgelbėto žydų berniuko Alfonso Bukonto prašymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi taip pat apdovanoti Zenonas ir Kotryna Šulcai bei Elena Lauraitienė, nepaisiusius to meto nežmoniškų įstatymų ir rizikavusius gyvybe, kad išgelbėtų jo gyvybę.
Pasiekė po mirties
Deja, ši padėka už tuomet didvyrišką poelgį pasiekė po mirties, kai kurių apdovanojimus atsiėmė jau anūkai. Viena jų mažeikiškė Rima Lauraitytė-Budrikienė atsiėmė jos babai Elenai Lauraitienei skirtą apdovanojimą. Skurdūs prisiminimai likę tik iš tėvo pasakojimo, vieno iš keturių Lauraičių vaiko pasakojimo. Labiausiai jai įstrigo atmintin tėvo pasakojimas, kaip atvykę tikrino, ar tikrai nėra priglaudę žydų berniuko. „Tėtis (jam tada gal šešeri buvo) negalėdavo mums be ašarų pasakoti, kaip tada, kai atvežė tą žyduką, atėjo tikrinti. Vaiką suspėjo paslėpti lyg už pečiaus, baltaraiščiai visus sustatė, buvo didelė šeima: kartu gyveno dviejų seserų šeimos, viena jų, mano baba E. Lauraitienė turėjo 4 vaikus. Visus išrikiavo, visiems įrėmė šautuvus į smilkinius ir, jei paslėptas vaikas būtų suverkęs, visus būtų sušaudę. Kai jis ūgtelėjo jo nebeslėpė, jis lankė mokyklą, nes ir valdžia jau buvo pasikeitusi. Visiems buvo aišku, kad tai jų (Bukontų – autorės pastaba) vaikas. Ir po šiai dienai kitaip net neįvardijame, jis tiesiog yra mano dėdė, su kuriuo eidavome kartu žvejoti į Varduvą. Baba buvo paprasta kaimo moteris, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tik Jeronimas Bukontas mokėjo vokiečių kalbą, buvo išprusęs“, – iš tėvo girdėtų prisiminimų nuotrupomis apie išgebėtą žydų berniuką dalijosi Rima Budrikienė.
Mirtis ir gyvenimo prasmė
Vėlinių laikas primena ne tik apie mirtį, bet ir apie gyvenimo vertę. Jeigu tos ribos nebeliks, gyvenimas taps nuobodus. Eini prie savo artimojo amžino poilsio vietos, stabteli prie vienišo apleisto kapelio, uždegi žvakelę, maldą sukalbi – ir jis sušyla, tyliai atsidūsta: „Gal maniškių jau nelikę, o gal juos neganda ištiko“. Širdis sklidina gerumo, kuris veržiasi per kraštus, jautiesi pakylėtas ir jauti begalinę laimę... Tai ne gėlė į tavo gerų darbų vainiką, o pagarbos vainikas išėjusiam, galbūt vienišam šiame pasaulyje buvusiam.
Straipsnyje panaudota medžiaga išPrezidentūros parengto leidinio „Gyvenimą dovanojusios širdys...“ (2014 m. rugsėjo 19 d.)
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
