Depresija seka iš paskos lyg šešėlis, lyg tamsus vanduo, prislopinantis garsą ir nutolinantis realybę. Atrodo, esi čia, bet ne čia: artimieji, draugai kalba ir bendrauja su tavimi tarsi tu būtum šalia, bet iš tikro tuo metu esi nugrimzdęs giliai giliai į juodą vandenį. Mintyse rūkas, sunku susikaupti, sunku susikoncentruoti, atrodo, kad dangus spaudžia prie žemės, kad kūnas suvyniotas į vatą ir bet koks judesys reikalauja milžiniškų pastangų. Viduje tuščia, galvoje tuščia, ima neviltis, atrodo, kad esi įstrigęs labirinte, iš kurio negali išeiti. Guli, lauki mirties, kuri pabaigtų kančias, tačiau nenumiršti… bet tuo pačiu bijai pakilti, nes atrodo, kad tik ta lova, kurios nekrutėdamas laikaisi įsikibęs, sustabdo nuo savižudybės…